PENKERIUS METUS LIEPSNOJA JUMS

Lapkričio 13-osios rytas. Vilniaus įgulos karininkų Ramovė. Pamažu renkasi žmonės – tai čia Neįgaliųjų naujasis teatras nusprendė paminėti savo veiklos penkerių metų sukaktį. Tai čia visą dieną bus dalijamasi prisiminimais, įspūdžiais, rodomos pastatytų spektaklių ištraukos, vyks triukšmingi pokalbiai ir ūmai nutilusioje salėje girdėsis, kaip ant grindų krinta popieriaus lapas. Čia suskambės žodis, frazė, monologas, įkūnijantis jau ne vien paprastą, buitinę, bet gilesnę, estetinę, tiesą, gebantis keisti tikrovę ar ją sukurti iš naujo. Tai kas, kad ta tikrovė iliuzinė – trunka valandą ar pusantros – pamėginkite ir įsitikinsite, kad net tokie „niekai“ įkandami ne kiekvienam.
Praėjusiuose „Mūsų žodžio“ numeriuose mintimis apie darbą teatre dalijosi aktoriai, teatro darbuotoja, o dabar žodį suteikime tikriesiems teatro „architektams“ – režisieriams – ir tiems, kurie juos prisimena. Neįgaliųjų naujojo teatro direktorė Laima Zemleckienė pasakoja: „Įkūrę teatrą, turėjome pasirinkti pirmo spektaklio režisierių. Toli ieškoti nereikėjo. Amžiną atilsį Artūrą Šablauską pažinojau kaip režisierių, dirbantį neįgaliųjų organizacijose. Jis geriausiai pažinojo žmones, turinčius negalią, – žinojo jų poreikius, galimybes, nusimanė apie scenines jų išraiškos priemones. Pasiūlius mūsų teatre statyti spektaklį – T. Williamso pjesę „Stiklinis žvėrynas“ – režisierius iškart sutiko. Ši pjesė buvo tinkama mūsų teatrui dėl keleto priežasčių: pirmiausia, joje kalbama apie žmogų su negalia. Tuo metu teatre neturėjome daug žmonių, tad pasirinkome kamerinę pjesę. Su A. Šablausku patiko dirbti, nes jis nežiūrėjo į žmogų kaip į neįgalų, bet skatino siekti profesionalumo daug dirbant – negailėjo nei savęs, nei mūsų. Norėjo, kad kurtume meną iš didžiosios raidės. Spektaklis rodomas iki šiol. Kelis kartus keitėsi aktoriai, bet režisūra išliko ta pati. Tuo metu, kai statė „Stiklinį žvėryną“, A. Šablauskas kartu dirbo ir Vilniaus mažojo teatro direktoriumi. Mažasis teatras – vienas iš labiausiai pritaikytų teatrų neįgaliesiems. Už jo atnaujinimą buvo atsakingas A. Šablauskas, jo dėka ir iniciatyva tai įvyko.“
Danutė Keturakytė prisimena: „Pirmiausia pamačiau Naujojo teatro pastatytą „Stiklinį žvėryną“. Spektaklis man padarė įspūdį. O tada jie susirado mane ir pasiūlė bendradarbiauti. Pasirinkau statyti spektaklį pagal amerikiečių autoriaus Williamo Branhamo meditacinę knygą „Pasiuntinys“ – tai kūrinys apie svarbiausią dalyką mūsų gyvenime – apie meilę. Pradėjome dirbti. Darbą šiek tiek sunkino tai, kad nuolat keitėsi žmonės. Kai kada reikėdavo viską pradėti vos ne iš pradžių. Ar buvo kokia nors specifika dirbant su neįgaliais aktoriais? Turbūt, kad ne. Statant spektaklį teatre, visur yra vienoda specifika: kaip sakydavo amžiną atilsį Kazimiera Kymantaitė, tekstą aktorius išmoksta pats, o visa kita – potekstė – aktoriaus paslaptis! Su ta paslaptimi aktorius eina į sceną. Panašiai repetavome ir mes. Specifika gal tik tokia, kad neregiams reikia geriau, išsamiau paaiškinti, kur nueiti, kaip atlikti tam tikrą veiksmą. Kai kada žmonėms, sėdintiems vežimėlyje, reikia specialiai pritaikyti mizanscenas, bet tai labai įdomu. Įdomu ieškoti individualių sprendimų. Mūsų valdžia galėtų taip dirbti, kaip režisieriai dirba su neįgaliais aktoriais: prisitaikyti prie individualių žmonių, jų poreikių ir galimybių, o ne viską daryti bendrai masei. Bet kokią masę sudaro individualūs žmonės.“
Titas Varnas teigia: „Neįgaliųjų teatrais daugiau susidomėjau 2009 metais. 2010 m. Naujajame teatre statėme K. Sajos „Ubagų salą“. Pasirinkimą lėmė paties spektaklio tematika: jame – žmonės su negalia, taigi nieko nereikėjo specialiai „pritempinėti“ ar išradinėti. Žinoma, tai nereiškia, kad Neįgaliųjų teatras negalėtų statyti „Romeo ir Džuljetos“, bet medžiagą šiek tiek reikia atitaikyti. Šiuo atveju, manau, svarbiausia – autentiškumas. Mėgėjiškumo ir profesionalumo santykis būtų atskiro pokalbio tema. Yra nemažai profesionalumo elementų, bet dar daug ir mėgėjiškos vaidybos. Sakyčiau, kad kol kas – tai teatras laisvalaikiui praleisti. Direktorė Laima į kiekvieną spektaklį prikviečia daug naujų žmonių. Tai tarsi skirtingų dažų, skirtingų technikų rinkinys – režisieriui reikia „nutapyti“ kuo vientisesnį paveikslą. Reikėtų pastovesnės trupės – ne visi žmonės gali vaidinti. Esu matęs ir vien terapinių spektaklių, kur vaidina žmonės, turintys tikrai sunkią negalią. Žmogus gyvenime gal šaukšto nenulaiko, o scenoje jis su karūna! Toks teatras irgi reikalingas ir jis atlieka savo funkciją, bet jeigu norime ne tik terapijos, ir tam tikros kokybės, jos turėtume iš savęs reikalauti.“
Režisierė Alvyda Čepaitytė 2011 m. pastatė spektaklį „Kuršo bėglys“ pagal Aldonos Liobytės pasaką „Kuršiukas“. Tiksliau, istorija apie Kuršiuką per A. Liobytę, J. Basanavičių mus pasiekia iš giliųjų liaudies kūrybos – tautosakos – klodų. „Visada svajojau pastatyti spektaklį su kiek kitokia grupe, nei paprastai dirba režisieriai. Svajojau pajusti darbo, kūrybinės veiklos malonumą, niekur strimgalviais nelėkti. Dabar beveik visur – komercija: greičiau pastatome, greičiau vaidiname, tada statome kitą… Neįgaliųjų teatre šito nebuvo. Man didžiausias spektaklio kūrimo džiaugsmas – repeticijos. Per repeticijas mes ieškome, atrandame, kuriame, kvatojame, vienas kitą giriame ar peikiame. Žinoma, būdavo ir nemažai sunkumų: vienas žmogus blogai mato, kitas – sunkiai juda, reikia atrasti medžiagą, tam tikrus režisūros sprendimus. Režisieriaus T. Varno „Ubagų salos“ pastatyme – labai daug neįgaliųjų. Nieko nereikia išgalvoti. Mano spektaklis irgi tuo atžvilgiu palankus – nežinia, kokia karalystė, nežinia, kuriame pasaulio krašte, keisti žmonės… Daug vietos išmonei, vaizduotei. Net tokį judrų personažą, kaip sultoniukas, galėjo vaidinti fizinę negalią turintis sunkiai judantis aktorius. Visur, kur reikia, sultoniuką „atitarabanija“ du tarnai, pats jis juokus laido, akys žiba, garbanos plaikstosi – ko daugiau norėti!
Naujasis teatras – jaunas teatras! Penkeri veiklos metai – iš tikrųjų labai mažai, nei savų patikimų metodų, nei patirties! Bet vis tiek norėtųsi, kad teatras taptų tam tikra studija, kur per dešimt ar dvidešimt metų būtų galima išsiugdyti savus aktorius. Kad tie patys aktoriai eitų iš spektaklio į spektaklį, tobulintų scenos kalbą, judesį. Bet šito pasiekti man nepavyko. Man truputį keistoka tendencija kiekvienam spektakliui imti vis kitą režisierių, nuolat keisti aktorius. Pernelyg didelė kaita neleidžia teatrui tapti studija. Bet yra ir privalumų: šie žmonės taip užsikrečia, taip suserga teatru, kad pasirenka teatrologijos ar kitas artimas teatrui studijas. Šitaip „praradau“ jau kelis savo aktorius. Štai Kuršiuko nuotaka Lelija iš pradžių buvo kaip medinė: scenoje vaikščioti nemokėjo, kalbėti nedrįso. Per porą metų taip prasimiklino, kad pasirinko aktorinio meistriškumo studijas. Tokie dalykai džiugina! Galbūt tie žmonės, baigę studijas, kada nors grįš ir į pirmąjį savo teatrą.“
Rengiant spaudai trečiąjį, paskutinį, straipsnį apie penkerių metų Neįgaliųjų naujojo teatro veiklą, gausiai pasnigo. Artėjo gruodžio vidurys, o po jo – ir nuostabiausia metų šventė – Kalėdos! Teatras jas pasitinka jau beveik pastatęs naują spektaklį apie aštuonias mylinčias moteris. Ateikite jeigu ne šiais metais, tai kitąmet ir įsitikinsite patys, ką gali meilė, žmogaus sieloje deganti kūrybos ugnis ir noras vaidinti. Neįgaliųjų naujasis teatras ir toliau liepsnoja jums.

Alvydas VALENTA

Mūsų žodis 2013 nr.12

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Įveskite teisingą reikšmę *būtina Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.