TEATRAS PERKEITĖ MANO GYVENIMĄ

2008 metų lapkritį savo veiklą pradėjo Neįgaliųjų naujasis teatras. Po metų, 2009-ųjų rudenį, teatras pakvietė į pirmąjį spektaklį – T. Wiliamso „Stiklinį žvėryną“. Iki šių metų rudens pastatyti dar septyni linksmi, rimti, tragikomiški spektakliai vaikams ir suaugusiems. Neįgaliųjų naujasis teatras – tai pirmasis nepriklausomas, profesionalumo siekiantis neįgaliųjų teatras Lietuvoje. Čia kuria sveiki, įvairaus amžiaus, įvairias negalias turintys žmonės. Galime tik džiaugtis, kad aklieji bei silpnaregiai į šią naują, dar beveik neišbandytą ir neatrastą veiklą įsijungė labai aktyviai. Šiemet „teatras“ švenčia 5-ąjį savo gimtadienį. Per penkerius kūrybinės veiklos metus sulaukta pripažinimo, gražių žiūrovų ir scenos profesionalų atsiliepimų. Anot teatro vadovės Laimos Svetlanos Zemleckienės, teatras tapo gyvenimo būdu daugeliui neįgaliųjų: čia kitaip žvelgiama į žmonių negales arba trūkumus, atskleidžiami jų sugebėjimai prisitaikyti ir iš naujo atrasti savo asmenybės ir talento jėgą. Tačiau bene svarbiausia – Neįgaliųjų teatras keičia neįgalių žmonių gyvenimą!
Linkėdami Neįgaliųjų naujajam teatrui kuo geriausios kūrybinės sėkmės, kviečiame arčiau susipažinti su žmonėmis, kurie jame vaidina, su teatro šventėmis ir jo kasdienybe.
* * *
Artūras Bardzilauskas: „2008 metais mano tuometinė darbovietė – socioedukacijos ir kultūros centras „Ateik“ – įkūrė Neįgaliųjų teatrą. Buvau vienas iš šio projekto vykdytojų. 2008 m. lapkričio 30 dieną iš Juridinių asmenų registro atsiėmiau teatro pažymėjimą. Tai buvo įsimintina ir labai svarbi diena mano gyvenime. 2010 m. sausį pirmą kartą internete ieškojau savanorių. Sužinojau, kur ir kaip jų galima surasti. Išmokau geriau įsiklausyti į žmonių rūpesčius ir poreikius, jiems patarti, pasidalinti patirtimi atliekant tam tikrus darbus. Mūsų kolektyvas buvo mažas, todėl reikėjo atlikti įvairius darbus: vienu metu būti ir aktoriumi, ir administratoriumi, ir socialiniu darbuotoju. Buvo labai naudinga mokykla, kai per akimirką turėdavau iš aktoriaus virsti administratoriumi ir atvirkščiai. Vaidinau trijuose spektakliuose. Supratau, kad reikia įsiminti, kaip atrodo paukščiai ar žvėrys, kaip jie juda erdvėje ir kokius garsus skleidžia. Nelengvai išmokau pirato, lokio roles. Iš pradžių sunkokai supratau, kur pakliuvau, ko iš manęs nori režisierius ir kiti aktoriai. Išmokau saugoti balsą, nes jis spektakliuose tapdavo mano darbo instrumentu.
Labiausiai jaučiausi pagerbtas, kai mūsų spektaklį aplankė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Jos apsilankymas suteikė naujų jėgų, padėjo suvokti, kad tai, ką darome, reikalinga Lietuvos žmonėms. Svajoju su teatru aplankyti visus Lietuvos miestus ir miestelius. Šią vasarą jau išsipildė viena svajonė – mūsų teatras dalyvavo festivalyje „Kultūros naktis“. Buvo svaiginamai gera pusę metų rūpintis organizaciniais reikalais.“
* * *
Laima Svetlana Zemleckienė, teatro direktorė: „Man labai svarbi teatro misija: siekiame prisistatyti ne kaip kokie bejėgiai arba neįgalieji, o kaip aktoriai. Žiūrovą turi jaudinti menas, o ne negalia! Iš pradžių mus, kaip teatrą, priėmė gana sunkiai. Į mus žiūrėjo kaip į socialinį reiškinį. Po penkerių metų darbo, manau, situacija keičiasi: mus pradėjo vertinti akademinė visuomenė, kultūros veikėjai, pripažinti po truputį jau kaip meno atstovus. Svarbiausia mums – menas. Kas daugiau, jei ne kultūra, menas, gali pakylėti žmogų?“
* * *
Žydrūnė Dragūnaitytė: „Su teatru susipažinau per savo seserį, kuri pirmoji pradėjo vaidinti šiame teatre. Ji pirmoji mane įtraukė į šią veiklą. Anksčiau esu vaidinusi tik mokyklos spektakliuose. Iš pradžių buvo nedrąsu scenoje, nepasitikėjau savimi. Greitai pastebėjau savyje vykstančius pokyčius. Atsirado drąsa kalbėti dideliam būriui, drąsa sakyti savo nuomonę. Nebijau būti keista, ir pats gyvenimas tapo daug įdomesnis, spalvingesnis, nenuspėjamesnis. Pamažu pradėjau suvokti: mano negalia negali man kliudyti būti visaverte aktore. Po spektaklio „Kuršo bėglys“ vienos aktorės draugai manė, kad esu profesionali aktorė ir dėkojo už vaidmenį. Tada buvau labai laiminga, kad, darydama tai, kas man patinka, suteikiau kitiems žmonėms džiaugsmo. Tai buvo gražiausios akimirkos gyvenime.“
* * *
L. S. Zemleckienė: „Žiūrovai, žinodami, kad čia Neįgaliųjų teatras, dažnai bando spėlioti, kuris žmogus kokią negalią turi. Labai buvo įdomu, kad viename spektaklyje vaidino daug neregių. Buvo keista, kad žiūrovai pastebėjo merginą, kuri neturėjo jokios negalios, ir sakė, kad „iškart matyti – nemato“ (mes juk kviečiame vaidinti į savo spektaklius ir sveikuosius), o kitų, „mūsiškių“, nė nepastebėjo. Maironio spektaklyje angelą vaidina Irma -ji neregė. Viena aktorė apsilankiusi spektaklyje ir jį stebėjusi komentavo: „Kaip gerai mergina suvaidino nematančią. Kaip gerai sugalvojote – angelas ir nelabai mato, kas vyksta, jis už širmos. Kaip gerai mergina suvaidino „nelabai matančią“. Žiūrovai pastebėjo, kad ji nemato, bet suprato, kad ji tai ir vaidino. Taip buvo surepetuota. Mes pritaikome dekoracijas, kad būtų lengva judėti neregiui ir kad to nepastebėtų žiūrovas. Specialiai padarome užuolaidas, kad aktorius žinotų, kaip orientuotis einant, kaip atsargiai liesti, kad neužkliūtų. Ieškome įvairių meninės raiškos priemonių, kad scenoje aktoriaus negalia neužgožtų jo vaidmens.“
* * *
Irma Jokštytė: „Esu kūrėja, man labai nesunku pateikti idėjas, bet jas įgyvendinti, laikytis disciplinos – tai tikras vargas! Teatre labiausiai ir pažinau save, o, svarbiausia, turėjau galimybę save išreikšti. Jau nuo vaikystės praktikavau įvairius saviraiškos metodus: dainavimą, muzikavimą, vaidybą. Tai man artima ir pažįstama, bet teatras padėjo suprasti, kas yra scena, kas joje vyksta. Tas subtilus ir kupinas įvairių paslapčių pasaulis, kuris atsiveria pasirodymo metu, mane dar daugiau sužavėjo.
Negalėčiau pasakyti, kad nuo to ar kito momento ir prasidėjo mano pažintis ar draugystė su scena, teatru. Jaučiuosi taip, lyg teatras visada būtų buvęs kartu. Visą gyvenimą domėjausi menais, o atėjus dirbti į teatrą padidėjo atsakomybė. Dabar jaučiuosi ypač atsakinga už tai, ką „nešu“ į sceną.
Dirbdama teatre, galėjau ne tik išbandyti save scenoje, bet ir pabūti organizatore-režisiere. Tai nebuvo pirmi mano organizuojami renginiai, bet tai buvo oficialu. Visa ši praktika – aktorinio meistriškumo tobulinimas, kitos užduotys, kurias man buvo patikėta atlikti, – padėjo tiek daug visko išmokti. Tai normalu, mes visą gyvenimą tik ir mokomės, bet šiame teatre tas mokymasis vyksta kitaip. Mes turime galimybę viską išbandyti, mes mokomės dirbti ir turime didžiulę laisvę. Štai koks mano atrastas didžiausias paradoksas: žmonija tiek laiko kovojo dėl laisvės (dar ir dabar kovoja), o štai aš gavau visišką laisvę ir ji man pasirodė per sunki. Dabar bandau išmokti jos nebijoti. Išmokti norėti viską daryti laiku, disciplinuotai mokytis ir dirbti.“
* * *
L. S. Zemleckienė: „Iš pradžių į teatrą leidome ateiti visiems visiems. Buvo chaotiškas teatro augimas. Dabar iš chaoso po truputį lipdosi tam tikri dalykai. Vieni lieka arčiau meno, daugiau dirba, kiti nutolsta, tai išsikristalizuoja savaime, per kasdienį darbą. Daug kas mūsų bendravime gimsta spontaniškai. Neįgaliems aktoriams darbas teatre – unikali patirtis. Daugelis iš jų niekur nedirbę, o ką jau kalbėti apie profesinius įgūdžius. Jiems tai yra puiki galimybė ir užsidirbti, o ne gauti pinigus už tai, kad negali dirbti.“

Mūsų žodis 2013 nr. 10

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Įveskite teisingą reikšmę *būtina Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.