Naujasis teatras, arba Neįgalieji gali viską (Delfi)

Neseniai susikūręs neįgaliųjų kolektyvas „Naujasis teatras“ pernai rudenį žiūrovus pakvietė į pirmąją premjerą – Artūro Šablausko režisuotą „Stiklinį žvėryną“. Šių metų pradžioje – vėl premjera: Danutės Keturakytės režisuotas „Pasiuntinys“. Svetlana Laimutė Zemleckienė su sūnumi Mantu, kuris yra ir jos teatro aktorius © Asmeninio archyvo nuotr. Į Menų spaustuvėje vykstančius spektaklius žiūrovų susirenka pilna salė, kartais tenka pristatyti papildomą eilę kėdžių. Šiuo metu aktoriai repetuoja naują muzikinį spektaklį, kurį žiūrovai išvys jau birželį. Teatre vaidina ir dirba apie trisdešimt įvairaus amžiaus žmonių – nuo moksleivių, studentų iki pensininkų. Pusė jų – neįgalieji su stuburo pažeidimais arba regėjimo sutrikimais. Tačiau labiausiai neįtikima yra tai, kad šio teatro įkūrėja, direktorė ir prodiuserė, spektakliuose vaidinanti ir projektus finansavimui rašanti bei šimtus kitų darbų teatre be atlygio dirbanti dviejų sūnų mama Svetlana Laimutė Zemleckienė yra… sunku patikėti – neregė. Gyvenimas neprarado prasmės „Prieš keturiolika metų beveik visiškai apakau. Gavau pirmąją neįgalumo grupę, teko mesti mėgstamą pedagoginį darbą su vaikais. Pamenu, kai išgirdau gydytojo nuosprendį – nebematysi, tavo liga nepagydoma, pirma mintis buvo: nebegalėsiu savo vaikams skaityti pasakų. Nuo tada savo mažiesiems pasakas kuriu pati. Tai jiems išėjo į gerą – juk pedagogikos mokslininkai pripažįsta, kad vaikai, kurie pasakas kuria, improvizuoja drauge su tėvais, užauga turtingesnės vaizduotės, sklandžiau, rišliau kalba, aiškiau mąsto“, – be mažiausios nevilties balse kalba moteris. Akių šviesą beveik praradusi jauna mama nenusiminė – pradėjo dirbti neįgaliųjų organizacijoje, rengė jiems meno terapijos programas. Tačiau Laimos žydroji svajonė buvo teatras, kurį žaisti pradėjo dar vaikystėje, – sceną ir aktorius karpydavo iš kartono. Vaidino mokyklos teatre, Klaipėdoje studijavo liaudies teatrų režisūrą, vėliau baigė Pedagoginį universitetą. Kai susikūrė neįgaliųjų teatro trupė „Be rampos“, vėliau pasivadinusi „Lašai“, Laima pradėjo ten vaidinti. „Vėliau su kitais „Lašų“ aktoriais Mažojoje muzikos ir teatro akademijoje dvejus metus mokiausi vaidybos meno pagrindų. Mums dėstė Teatro ir muzikos akademijos dėstytojai. Jų paklausta, kodėl mokausi vaidinti, atsakiau: noriu įsteigti profesionalų teatrą ir meno pagalba kelti žmonių dvasią bei puoselėti tikrąsias vertybes. Noriu įrodyti, kad neįgalieji – tokie pat žmonės, kaip ir visi. Juk negalia žmogui neatima talento“, – įsitikinusi teatro direktorė. Baigę kursus pastatė diplominį spektaklį – Aleksandro Ostrovskio „Pelninga vieta“, ir žiūrovams jis labai patiko. Laima suprato, kad toks teatras labai reikalingas. Ir neįgaliesiems aktoriams, ir žiūrovams. Tuomet jos jau niekas nebegalėjo sustabdyti. Aktorės ir režisierės talentą turinti moteris pasirodė esanti ir puiki vadybininkė – sukūrė teatro įstatus, laimėjo projekto finansavimą, pakvietė režisierių, surado repeticijų patalpas, sukvietė žmones… Dievo ir žmonių pagalba Į Naujojo teatro spektaklius verta nueiti tiems, kurie praradę optimizmą ir gyvenimo džiaugsmą, kurie nepatenkinti savimi ar pernelyg išgyvena dėl nedidelių problemų ir smulkmenų. Daugelį žiūrovų šie spektakliai veikia gydomai: pamatę, kaip vaidina vežimėlyje sėdintys ar neregiai, jie keičia požiūrį į gyvenimą, stabteli, susimąsto, įgauna naujų jėgų gyventi. Arba paprasčiausiai pasidaro gėda dejuoti dėl smulkmenų, kai scenoje matai laimingus žmones, kuriuos likimas nuskriaudė kur kas labiau nei tave… „Teatras – labai paveiki auklėjimo priemonė, nes veikia žmogaus emocijas ir jausmus, o žmogaus mąstymas keičiasi ir nauja patirtis ateina tik išgyvenant, išjaučiant“, – sako teatro direktorė. „Kai „Stikliniame žvėryne“ pamačiau aktorius vežimėliuose – sėdėjau ir drebėjau visą spektaklį. Jų pastangos jaudina, – žiūrovo įspūdžius pasakojo naujausiame spektaklyje vaidinantis Petras Liubinas. – Abejingų nelieka. Mačiau, kaip vienai žiūrovei buvo per sunku, per daug skaudžių išgyvenimų – ji išėjo nesibaigus spektakliui… Kita visą spektaklį praverkė… Tačiau ne vienas žiūrovas tvirtino: kai aktorius gerai vaidina, įsibėgėjus spektakliui nė nepastebime tų vežimėlių.“ Teatro direktorė labai džiaugiasi gausiais savanoriais, kurie talkina aktoriams prieš kiekvieną spektaklį: „Kai internete pakvietėme padėti mūsų teatro neįgaliems aktoriams, atsiliepė visai nepažįstami žmonės ir be jokio atlygio mielai atlieka įvairius darbus: padeda parengti sceną, nešioja rekvizitą, rateliuose sėdinčius aktorius atveža į teatrą. Lengva ir malonu dirbti, kai mus taip palaiko žmonės ir kai gaunam tokį palaiminimą iš dangaus.“ Scena – gyvenimo pratęsimas Inga Filipovič, žinoma kaip gražų, skaidrų balsą turinti dainų atlikėja, „Stikliniame žvėryne“ išbandė aktorės amplua. Ir jai puikiai pavyko. „Nuo vaikystės svajojau tapti aktore. Kai baigiau mokyklą, meilė teatrui neišblėso, tačiau mane stabdė tai, kad esu neįgali. Ir atrodė, kad gyvenimas stoja, nes negaliu daryti to, ko trokšta širdis. Vėliau susipažinau su kitais negalią turinčiais žmonėmis, kuriuos taip pat vilioja scena. Taigi, dar iki Naujojo teatro susikūrimo praėjau sunkiausią etapą, tai, kas daugeliui atrodo neįmanoma. Manau, žmogui turint gyvenimo tikslą, ne tik reikia, bet ir privalu jo siekti, nepaisant kitų nuomonės, atkalbinėjimų (nors manęs niekas nebandė atkalbėti). Teatro scenoje aš gyvenu, ir kiekvienas žingsnis į ją – lyg mano gyvenimo pratęsimas. Džiaugiuosi, kad „Stiklinio žvėryno“ režisierius Artūras Šablauskas nepabūgo sunkumų ir ėmėsi statyti šį sunkų spektaklį. Man atiteko Loros Vingfild vaidmuo, kuris toli gražu neatitinka mano tikrojo pasaulio. Mano herojė labai naivi, kompleksuota, o aš ne tokia…. Loros vidinis pasaulis trapus, kaip ir stikliniai žvėreliai, kuriais ji rūpinasi… Spektaklis labai aktualus mūsų dienų neįgaliesiems, kurie, taip kaip Lora, dažniausiai dėl savo negalios bijo išeiti į pasaulį. Žmogus pats savęs bijo. Mano manymu, taip negalima gyventi. Taip, esu neįgali, bet jei sėdėsiu kiauras dienas namuose ir tik svajosiu nieko neveikdama, ką pasieksiu? Nieko. Žaviuosi R. Keturakio pasakymu „Gyvent, numirt ir vien paaukštint žemę – kapu ar antkapiu – mažai“, – sako Inga. Ingai pritaria ir Andžejus Matusevič, vaidinantis spektaklyje „Pasiuntinys“: „Teatras – mano paties tvirtas apsisprendimas, kuriam nesutrukdė negalia. Tai galimybė išreikšti savo mintis, jausmus ir išgyvenimus. Pradėjau vaidinti, nes tik scenoje galiu pabėgti nuo kasdienių rūpesčių, pasinerti į kitokį pasaulį. Mano herojus – jaunas žmogus, kurio tikslas – kuo greičiau užsidirbti kuo daugiau pinigų. Noriu pasakyti, kad pinigai nėra gyvenimo tikslas, – tik priemonė tikslui pasiekti. Vaidindamas atsiriboju nuo kasdienybės, įsikūniju į vaidmenį, išgyvenu savo herojaus gyvenimą, jo skausmus, džiaugsmus, pergales ir nuopuolius. Esu laimingas, jeigu mano vaidmuo padeda žiūrovui suprasti jo gyvenimo tikslą ir misiją šioje žemėje. Visada sulaukiu aplodismentų“, – džiaugiasi aktorius. Vaidindami tampa laisvesni ir drąsesni Apsilankiau naujai statomo spektaklio repeticijoje. Jame vaidina keturi regėjimo negalią turintys aktoriai. Štai Petras Liubinas, jaunystėje dirbęs kultūros namų direktoriumi, po trisdešimt metų vėl užlipęs į sceną neslepia gerų emocijų: „Esu apimtas euforijos, jaučiuosi jaunas ir sveikas. Nors dabar esu susilaužęs šonkaulius, bet to nejaučiu. Turiu menininko sielą, todėl man labai gera būti teatre. Prieš keletą metų likau vienišas našlys, o dabar jaučiu, kad vėl turiu šeimą – Naujasis teatras tapo mano šeima.“ Artūras Bardzilauskas aktorystę išbando pirmąkart, bet jam labai patinka vaidinti. Persikūnydamas į personažus jis atsikrato daugelio kompleksų, geriau jaučiasi. „Negalia žmogų atskiria nuo visuomenės, o teatras vėl suartina“, – įsitikinęs Artūras. Lina Dragūnaitytė dirba kineziterapeute, o vaidinimas teatre jai – labai įdomus gyvenimo paįvairinimas. „Iš pradžių jaučiausi susikausčiusi, nedrąsi, tačiau su kiekviena repeticija vis labiau išlaisvėju, įsijaučiu į vaidmenį“, – džiaugiasi moteris. Neabejotiną aktorės talentą atrado ir dailininkės gabumų turinti Rasa Balsytė. Ji vaidina jau dviejuose Naujojo teatro spektakliuose, ir jai puikiai sekasi. Repeticijoje sutikau jauniausius teatro aktorius: M. Biržiškos gimnazijos moksleivę Kamilę Gudmonaitę į teatrą pakvietė jos dvidešimtmetis draugas Mantas Zemleckas, Laimos sūnus. Vaikinas turi ne tik aktoriaus, bet ir dainų atlikėjo talentą. Mantas su mama vaidina jau antrame spektaklyje. „Jaučiu patirčių skirtumą, nes aktoriai įvairaus amžiaus žmonės, todėl man išties įdomu“, – sako Kamilė. „Teatre – visai kaip gyvenime. Su Kamile vaidiname porą – ir gyvenime esame pora, o aš su mama – ir spektaklyje esame mama ir sūnus. Labai įdomi patirtis“, – šypsosi jaunasis aktorius Mantas… Suteikia kūrybinę laisvę Pasiteiravau ir režisierių, kaip jiems sekasi dirbti su neįgaliaisiais. Danutė Keturakytė aktoriams negailėjo šiltų žodžių: „Nejutau, kad jie neįgalūs. Šie žmonės viską gali. Mane žavi didžiulis jų entuziazmas, noras dirbti, vaidinti. Jie linksmi, gyvybingi, optimistai. Ar galit įsivaizduoti, kad aklas žmogus per dvi savaites mintinai išmoko visą pjesės tekstą? Vienas malonumas dirbti su tokiais aktoriais. Prieš pradėdama dirbti su šiuo teatru truputį bijojau – kad jiems gali būti per sunku, reikės juos patausoti, nespausti per daug, o išėjo priešingai – jie mane tausojo, kad nepervargčiau. O šie žmonės, atrodo, niekada nepavargsta, dėl nieko nedejuoja. Ši patirtis man – visiškai nauja, neįprasta ir graži. Jei jie mane pakvies, neatsisakysiu pastatyti dar vieną spektaklį.“ Naujai statomo muzikinio spektaklio „Lietuvos vilkas – didysis kunigaikštis“ autorius ir režisierius Egidijus Mažintas teigia, jog jam lengva ir malonu dirbti su Naujojo teatro aktoriais, nes jų talentas nuolat auga ir suspindi it vaivorykštė. Viena gabiausių – Laima Zemleckienė. „Mane labai žavi jauno žmogaus ugdymas teatru. Duodu jiems kūrybinę laisvę, nes esu įsitikinęs, kad aktoriui negalima brukti vienos vaidmens kūrimo koncepcijos. Režisierius privalo mokėti ir pasiūlyti bent tris – pagal ugdomojo aktoriaus intuicijos ir gebėjimų lygį. Apie aktoriaus ugdymą mėgėjų kolektyvuose esu paskelbęs per 30 mokslinių straipsnių, todėl tikiu, kad mėgėjų teatrai galės kaip lygūs konkuruoti su užsienio teatrų koletyvais, taip kaip Lenkijoje ir Rusijoje. O teatrų tikrai nebus per daug – iki kultūringo miesto įvaizdžio Kaunui dar reikėtų dešimties, o Vilniui – dviejų dešimčių teatrų. Štai Maskvoje vietoj dvidešimties iš sovietinių laikų likusių teatrų nuo 1991 m. iki dabar atsirado apie tris šimtus“, – sakė E. Mažintas. Šio nuostabaus kolektyvo vadovė turi dar vieną svajonę, kuri, tikiu, virs realybe: Naujasis teatras siekia tapti profesionaliu teatru. Laimutė rūpinasi, kad neįgaliems aktoriams būtų sudarytos sąlygos studijuoti Teatro ir muzikos akademijoje aktorinį meistriškumą (bakalauro studijas). Pabendravusi su šiais linksmais, talentingais, optimistiškai nusiteikusiais žmonėmis visus kviečiam ne tik pažiūrėti jų spektaklių, apsilankyti internetinėje svetainėje naujasisteatras.lt, bet ir tapti jų pagalbininku.

Virginija Genienė, „Šeimininkė“ 2010 m. balandžio 4 d

Pilnas straipsnis su nuotraukomis čia

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Įveskite teisingą reikšmę *būtina Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.