Gaivenytė Ginta. Naujame neįgaliųjų teatro spektaklyje „Pasiuntinys“ vaidinanti Ramunė: „Po traumos tapau net laimingesnė negu ankščiau“ // Lietuvos rytas. 2010-01-14

1_thumb.jpg„Kartą režisierė paklausė – ar jūs tikite, kad po meditacijos atsistosite ir nueisite? Mes juokėmės. Bet paskui aš pagalvojau – tuo tikrai reikia tikėti“, – šypsosi vežimėlyje sėdinti Ramunė Šidlauskaitė. Turime nedaug laiko pokalbiui. Tuoj mergina išskubės į darbą prie kasos „Rimi“ prekybos centre. Skanuodama prekes ji retsykiais prisimins neįgaliųjų teatro repeticijas ir stengsis aplink save skleisti meilę.

Spektaklyje vaidinanti R.Šidlauskaitė – konkurso „Mis Negalia“ nugalėtoja. G.Gaivenytė

„Žiūrėkit, statistika rodo, kad sveiki jaunuoliai žudosi. Kaip keista. O štai ji sėdi vežimėlyje ir laiminga. Paklauskite, kodėl“, – įsiterpia į pokalbį spektaklio „Pasiuntinys“ režisierė Danutė Keturakytė. „Sunku paaiškinti, kas ta laimė. Bet jei žinai, kad esi laimingas, tada tau viskas gerai. Man laimė yra viskas, – Ramunė nejaučia nostalgijos, prisimindama gyvenimą prieš eismo įvykį. – Galima sakyti, kad po traumos tapau net laimingesnė. Kai įvyksta nelaimė, pradedi daugiau su savimi dirbti. O tai ir yra svarbiausia – suprasti, kas yra tavasis Aš“.

Ketvirtadienio vakarą Menų spaustuvės Juodojoje salėje Ramunė išriedės į sceną ir valandai taps geraširde Nina, išklausančia gyvenimo prasmės nematantį ir apie savižudybę mąstantį pagrindinį spektaklio herojų Klausą. „Pasiuntinys“ – spektaklis apie tai, kad viską pasaulyje galima pakeisti išmokus mylėti. Juodos mintys gali virsti šviesiomis, o mintyse sukurtos situacijos tapti tikrove.

„Mes nesimokom teksto atmintinai. Groja muzika ir mes raiškiai skaitome iš lapo. Tai meditacija – jei nori, kad kitas žmogus pamedituotų, skaitai jam meditacijas. Mums svarbu, kad atėjęs į spektaklį žmogus įsijaustų ir pamedituotų, – aiškina D.Keturakytė, sukūrusi spektaklio scenarijų pagal Klauso Joehle’io meditacijų knygą. – Jei mes patikėsim tuo, ką skaitome, sugebėsime įtikinti ir žiūrovus“.

3default

22 metų Ramunei meditacija paliko didžiulį įspūdį. „Įsiklausiau į muziką ir žodžius. Pajutau, kad mano rankos tirpsta, tirpsta. Vienu metu taip įsijaučiau, kad krūptelėjau – išsigandau, kad užmigsiu ir iškrisiu iš vežimo. Jaučiausi tokia lengva“. Ji norėtų, kad tokį lengvumą pajustų ir spektaklio žiūrovai.

4default

Palydžiu Ramunę į kiemą prie automobilio. Vežimėlio ratai sunkiai rieda per sniegą, tačiau mergina atsisako pagalbos. Ji atsidaro automobilio dureles, atsispyrusi rankomis, į vidų grakščiai perkelia nejudrias kojas. Tuomet nuima vežimėlio ratus, sulanksto jį ir įkelia į vidų. Kai žvelgiu į ją, atrodo, kad gyventi nevaldant kojų ne taip jau ir sunku.

Pamoju atsisveikindama Ramunei ir grįžtu į repeticijų salę. „Meilės nebuvimas – vienintelis man žinomas trūkumas žemėje. Todėl atsipalaiduokite ir paklausykite“, – aiškiai ir drąsiai taria žodžius pagrindinis spektaklio herojus Klausas.

Jį vaidina aštuoniolikmetis Jonas Ilevičius. Vaikinas neturi jokios negalios, tačiau jam smagu, kad jį pakvietė vaidinti neįgaliųjų teatre „Naujasis teatras“. „Kartais man atrodo, kad sveikieji yra labiau neįgalūs nei šie žmonės. Jie negali laisvai judėti, bet sugeba daug ką pasiekti ir yra laimingi“, – bendraudamas su kitais aktoriais Jonas užmiršta, kad šie turi negalią.

6default

Spektaklyje barmeną Denį vaidinantis Viktoras Topolis – Jono bendraamžis. „Jei kažko noriu, užsibrėžiu tikslą ir žinau, kad jį pasieksiu. Dar nebuvo, kad nepasiekčiau, – aiškina vaikinas. – Žinoma, aš negaliu bėgti maratone savomis kojomis. Bet lenktyniauju su vežimėliu“.

Viktoras jau gimė neįgalus. Gydytojai gąsdino tėvus, kad vaikas negalės net pats atsistoti, tačiau ketverių metų jis pradėjo vaikščioti. Vaikščiojo iki vienuolikos, paskui teko sėsti į vežimėlį, nes judėjimas ėmė kenkti stuburui.

„Nieko nepraradau, net negaliu pasakyti, kad turiu judėjimo nelaisvę, – tikina vaikinas. – Kliūtis galima apvažiuoti. Nėra svarbu eiti tiesiai. Svarbiausia – apie ką tu galvoji“. Žiemą, kai daugiau laiko praleidžia namuose, Viktoras skaito daug knygų apie dvasinį gyvenimą: „Meditacija ir psichologijos žinios man padėjo ir dalyvaujant televizijos konkurse „Lietuvos talentai“. Nenorėjau laimėti, tik norėjau, kad mane išgirstų. Taip su draugu užėmėme trečiąją vietą“.

7default

Kai kalbėjausi su teatro vadove Svetlana Laima Zemleckiene, iš pradžių niekaip nesupratau, kokia jos negalia. Moters rankos vartė kompaktinius diskus – ji kažko ieškojo. „Gal galite perskaityti, kas čia parašyta“, – tik po tokio prašymo ėmiau įtarti, kad moteris prastai mato.

5default

Laimai net stiprūs akiniai nepadeda perskaityti raidžių ant popieriaus lapo. Po didelio streso ji iš dalies apako. Kai 44-erių moteris tiesiai žvelgia į kitus aktorius, ji jų nemato. Ji regi tik šviesą, tačiau aplink tą šviesą kairėje ir dešinėje išryškėja lempų vaizdai. Taip yra dėl to, kad jos akyse dar yra likusių sveikų ląstelių.

Neįgaliųjų teatras – Laimos idėja, tikrove tapusi 2008 metais. Moteris mano, kad tokio teatro spektakliai – neįgaliųjų galimybė pagelbėti gyvenimu nusivylusiems sveikiesiems: „Tai, kad spektaklyje vaidina neįgalieji, nėra labai svarbu. Tačiau kai žodžius apie laimę taria negalią turintis žmogus, jie skamba stipriau“.

Ją pačią tekstas kartais jaudina taip, kad ji sunkiai tramdo ašaras. „Ar prisimeni save septynerių metų? Tu viską norėjai žinoti apie meilę. Norėjai, kad visi būtų laimingi, norėjai pakeisti pasaulį“, – ypač Laimą graudina šie žodžiai. Jai graudu, kad žmonės augdami numarina savyje šviesias svajones ir pasidaro lyg robotai.

Sausio 14-osios vakarą Laima susiries scenoje už pagalvių krūvos ir taip gulės gerą pusvalandį, pasislėpusi nuo žiūrovų. Tada pakils ir suplasnos rankomis. Jos drabužių ilgos rankovės primins angelo sparnus. Ji tars: „Aš atėjau, kad sugrąžinčiau į gyvenimą meilę“.

Spektaklis „Pasiuntinys“ antrą kartą bus rodomas vasario 14 dieną.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Įveskite teisingą reikšmę *būtina Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.