Apie mus

APIE MUS

Filmas apie Naująjį teatrą

YouTube Preview Image

AMŽINAI ATSINAUJINANTIS

naujojo teatro kolektyvas

Naujasis teatras subūrė bendraminčius skleisti kultūrines, bendražmogiškas vertybes: čia kuria sveiki ir negalią turintys, mėgėjai ir profesionalūs menininkai. Teatras savo šeštąjį sezoną žiūrovus pakvies į naują salę – Vilniuje, A.Jakšto g. 9 (buvęs Vaidilos teatras). Tai likimo dovana. Senoji teatro salė traukia naujus aktorius. Aktoriai senovės Lietuvoje buvo vadinami „vaidilomis“. Vaidila (žodynas) – gerai įsisavinęs savo misiją, senovės lietuvių ir prūsų pagonių vyresnysis kunigas, žynys. Pirmieji vaidintojai buvo žyniai – apeigų atlikėjai. Iš savo priešistorinių scenų – šventviečių – apeiginių aikštelių – jie kalbėjo tautai.

Tad ir mes norime, kad mūsų aktoriai būtų tarsi žyniai, kurie šviečia, kuria, vaidina, kalba žiūrovams. Šiuo metu teatre dirba ir kuria 29 žmonės, iš kurių 27 turi įvairią negalią. Per penkerius metus žiūrovams įvairiuose Lietuvos miestuose, miesteliuose bei kaimuose esam pristatę 9 spektaklius, kuriuos žiūrėjo daugiau kaip 10 tūkst. žiūrovų. Spektaklius rodom ne tik Lietuvos didžiųjų teatrų scenose, bet džiuginam, auklėjam ir mažiausiąjį žiūrovą darželiuose (spektaklis „Drąsioji Melisa“, rež. M. B. Braškytė), mokyklose skleidžiam meilę savo kraštui, didžiavimąsi savo tauta (spektaklis „Beauštanti“ (pagal Maironio kūrybą), rež. Š. Šulc), dalyvavom Druskininkų teatrų festivalyje (spektaklis „Stiklinis žvėrynas“, rež. A. Šablauskas). Taip pat rodom spektaklius įvairiose kitose erdvėse: Teatro sąjungos salėje, Menų spaustuvėje, kultūros rūmuose, centruose ir pan.

Turbūt neatsitiktinai ir Juozas Kanopka 1930 m. su kitais studentais įkūrė Vilniaus lietuvių sąjungos dramos sekciją, kuri po Vilniaus grąžinimo Lietuvai 1936 metais, išsiplėtė į Vilniaus lietuvių artistų mėgėjų teatrą, o 1939 – 1944 m. persivadino į Skrajojamąjį Vaidilos teatrą. Lenkų okupacijos metais Vaidilos teatras lankė visus Vilnijos miestelius ir kaimus, kartais pasivadinęs įvairių draugijų vardais – Jėzaus širdies, Teresės ir pan., – nė vienas Lietuvos teatras nėra tiek nusipelnęs nacionalinei šio krašto kultūrai kaip Vaidilos teatras, kuris atliko ypač didelį kultūrinį meninį darbą Lenkijos okupuotame krašte. Šio teatro nedidukė salė visada būdavo pilna žiūrovų.

Tai, kad persikėlėm į buvusį Vaidilos teatrą yra simboliška, nes mes viliamės pratęsti Vaidilos teatro tradicijas ir darbus. Tikimės, kad ir mūsų pasirodymai pritrauks pilną salę žiūrovų. Aišku, šio teatro patalpos labai apleistos, reikės nemažai investicijų: nėra užuolaidų ir techninės įrangos, o, svarbiausia, scena yra antrame aukšte ir teks ieškoti būdų, kaip pritaikyti aplinką žmonėms, turintiems judėjimo negalią. Bet jau iš savo patirties žinome, kiek daug Lietuvoje yra geros valios žmonių, savanorių, įmonių, kurie nuoširdžiai paremia ir darbais, ir patarimais, ir finansais, ir savo gaminama produkcija. Tiktai kartu, susivieniję galim padaryti daug nuostabių dalykų, nuo kurių visiems mums po šia saule būtų palaiminga gyventi džiaugiantis, kad gyveni. Šviesti, kaip ir šio teatro simbolis – feniksas.

Mitologinis šventasis paukštis feniksas perkeltine prasme laikomas nemirtingumo, atgimimo, amžinojo atsinaujinimo simboliu, atgimstančio iš savo pelenų.

Taip neretai ir žmonėms, kurie tampa neįgaliaisiais, tenka „prisikelti“ naujam gyvenimui. Atsidūrus tokioje situacijoje beveik visada reikia pakeisti darbą, profesiją, neretai juos palieka sutuoktiniai ir draugai. Tad belieka naujai, pervertinus savo vertybes, atsinaujinus, gyventi toliau ir gyventi kokybiškai, įprasminant save.

Įvairiose tautose feniksas turėjo vis kitą reikšmę: pvz., Rusijoje sakoma, kad ugnies paukščio giesmė gydydavo ligonius, neregiams grąžindavo regėjimą; Indijoje ir Nepale švietė kaip smaragdas ir turėjo keturias rankas: dvi sudėtos maldai, trečia laikė skėtį, o ketvirta – nemirtingumo eleksyrą; Egipte feniksas simbolizuoja saulę, kuri liepsnodama vakare miršta, o ryte atgimsta; Graikijoje paukštis laikomas sielos, kuri kūnui mirus atgimdavo, simboliu; Kinų mitologijoje manyta, kad šio paukščio pasirodymas reiškia gerovę ir aukštą moralės lygį valstybėje.

Tad susibūrėme ir 2008 m. lapkričio 13 d. įkūrėme teatrą, kad neštumėm naują žinią. Prieš tai dvejus metus neįgalieji mokėsi Mažojoje teatro akademijoje prie LMTA vaidybos pagrindų: lavino aktorinio meistriškumo, režisūros, scenos judesio ir kalbos, grimo, teatro istorijos, vokalo gebėjimus. Diplominis spektaklis „Pelninga vieta“ (pagal A. Ostrovskio pjesę), rež. S. Krivickienė, buvo parodytas Valstybiniame Mažajame teatre. Žiūrovus nustebino vaidinimo profesionalumas, daugelis jų manė, kad kai kurie aktoriai yra pasamdyti profesionalūs atlikėjai ir žiūrėdami spektaklį pamiršdavo, jog scenoje neįgalieji.

Mūsų žiūrovai pageidavo, kad ir toliau kurtumėm spektaklius tuo parodydami, kad kiekvienas žmogus gali kurti, būti menininku, jei jis tik trokšta visą save padovanoti kitiems be jokio atlygio. Kadangi teatro menininkams trūko scenos patirties, žinių, tai nutarėm kviesti statyti spektaklius vis kitą režisierių, kad galėtume išmokti kuo daugiau teatro meno paslapčių. Teatre dirbo režisieriai: Artūras Šablauskas, Danutė Keturakytė, Titas Varnas, Alvyda Čepaitytė, Angelė Šakalienė. Taip pat spektaklių pastatymams kviečiame profesionalius scenografus, kostiumų dailininkus, kompozitorius, šokio meistrus, aktorius. Dalinamės patirtimi – būna džiaugsmo ir liūdesio ašarų, net kančios akimirkų, bet supranti, kad visa tai tik tam, kad taptum dar labiau tyresnis, švaresnis prieš žiūrovą.

Šiame teatre nemažai jaunų kūrėjų pradėjo pirmuosius savo žingsnius, iš kurių jau net penki mokosi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Rugsėjo mėnesį Nacionaliniame dramos teatre bus parodyta premjera “Sapnas“, kurio režisierė ir vaidmenį sukūręs aktorius mūsų teatro scenoje žengė pirmuosius žingsnius į magiškąjį teatro pasaulį – Kamilė Gudmonaitė ir Mantas Zemleckas.

Šiuo metu ruošiama nauja premjera, jau 10 –oji šiame teatre. Dirbam ir kuriam padėdami ir atjausdami vienas kitam, mokydamiesi gyventi ir kurti taikiai, džiaugsmingai, nors, tiesą pasakius, tai nevisada lengvai pasiseka. Nuoširdžiai dėkojame Kultūros tarybai, kurios finansavimo dėka teatre dirba psichologė, gelbstinti neįgaliesiems ne tik jų darbuose, bet ir tarpusavio bendravime. Daugeliui jų teatras yra pirmoji darbovietė ir kartais trūksta komunikacinių įgūdžių.

Va taip visi drauge, kaip Maironis rašė:

„Petys gi į petį, na vyrai, kas gali

Sustoję į darbą už mylimą šalį

Prikelkime Lietuvą mūsų“!”

Šviesa Šulc

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Įveskite teisingą reikšmę *būtina Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.