Šiais metais neįgaliųjų teatras „Naujasis teatras“ pradėjo 11-uosius savo veiklos metus. Pirmoji pjesė, kurioje neįgalieji išdrįso užlipti ant teatro scenos – „Stiklinis žvėrynas“ iki šiol rodomas žiūrovams. Žinoma, per tiek metų pasikeitęs. Kaip ir pats teatras, šiandien žiūrovams siūlantis daug platesnį repertuarą. „Vakaro žinių“ kalbinta jo vadovė Svetlana Laima Zemleckienė neslepia, kad buvo laikas, kai afišose rašyti frazę „neįgaliųjų teatras“ buvo nejauku.
„Buvo laikas, kai dėl tokio užrašo trečdaliu sumažėdavo bilietų pardavimas. Tačiau dabar tokio požiūrio nejaučiu. Atvirkščiai – man atrodo, kad mūsų silpnybė tapo mūsų stiprybe. Nuolat girdime iš visuomenės paskatinimus už tai, ką darome. Mūsų pavyzdys įkvepia kitus veikti, nepasiduoti.
Dabar galime pasidžiaugti, kad dalyvaujame „Kultūros paso“ programoje. Mokiniai iš 200 siūlomų kultūros renginių, dažnai pasirenka apsilankyti mūsų spektakliuose. Tad mes jau pradedame ir šiek tiek užsidirbti. Didžiulė dovana, kad vaikams ir pedagogams įdomu atvažiuoti į mūsų spektaklius.
Atsimenu, kai veiklos pradžioje lankėmės viename miestelyje. Matėme žvilgsnius per langus, o paskui, kažkas galiausiai išdrįso paklausti, ar dar atvyks autobusas su žmonėmis. Kai atsakiau, kad ne, manęs perklausė: „o kur tie neįgalieji“? Tuomet aš supratau, kad jie laukė kitaip atrodančių žmonių. Nežinau, koks tuomet buvo tas „neįgalaus“ žmogaus vaizdinys, bet mes jo neatitikom. Mūsų aktoriai kitokie: į parankę įsikibusi įspūdingo grožio mergina žingsniuoja iškėlusi galvą, šalia – pasitempęs vėžiu sergantis. Lyg ir neatitinka „neįgalaus“ žmogaus stereotipo“, – „Vakaro žinioms“ pasakojo S.L.Zemleckienė.
– Tačiau stereotipai apie negalią turinčius žmones visgi yra?
– Mūsų akys pripratusios prie tam tikros žmonių išvaizdos. Tas įprastas vaizdas tarsi laikomas normaliu, o neįprastas – nenormaliu. Norime to ar ne, žmogaus smegenys yra tokios, kad mums sudėtinga žiūrėti į neįprastą vaizdą. Ir tai nėra nieko bloga. Negalime norėti, kad žmogus apsimetinėtų, žiūrėdamas į negalią turintį žmogų, lyg jis būtų toks pat kaip kiti. Nes – jis ir yra kitoks. Integracija nėra apsimetimas. Integracija – tai kai priimame tą žmogų tokį, koks jis yra.
Dar blogiau, kai puolama užjausti: „uoj, kaip tau sunku“ arba „koks tu vargšelis“ ir „kaip tau nepasisekė“. Užtenka priimti kitonišką to žmogaus kūną. Juk jeigu pamatytume visų mūsų sielas, galbūt normaliai atrodančių žmonių sielos būtų labiau iškreiptos nei kitų.
Labai tikiuosi, kad ateis diena, kai šio skirstymo tarp sveikų ir neįgaliųjų nebeliks. Aš suprantu, kad negalią turintiems žmonėms sudėtingiau mokytis ar grįžti į darbo rinką po ligos. Žmogui labai svarbu jaustis vertinamam. Neįgaliųjų teatre jie gali jaustis savimi, galų gale užsidirbti.
– Ar dažnai žmonės nustemba, kad spektaklyje vaidino negalią turintys žmonės?
– Taip. Nustemba, kai sužino, kad čia vaidino neįgalieji, kai sužino, kad kai kurie aktoriai nemato. Vėžimėlyje esančio žmogaus negalią lengviau atpažinti. Tačiau ir tokiais atvejais ieškome sprendimų. Pavyzdžiui, aktoriui, vaidinančiam besmegenį, pasiuvame ratukus dengiantį apdarą. Spektaklio metu į sceną jis įčiuožia, taip sukurdamas efektą, jog negalia tampa galia. Aktorius vežimėlyje viso spektaklio metu gali sėdėti už stalo teisėjo vaidmenyje ir niekas nesupras, kad jis negali atsistoti.
Mes nuolat ieškome tokių sprendimų, nes norime rodyti meną. Jeigu jau programėlėje parašyta, kad vaidins negalią turintys žmonės, žiūrovui kartais dėl to sudėtinga įsijausti į kūrinį. Nes jis stebi aktorius, spėliodamas, kokią jie turi negalią. Kita vertus, kai rašome, kokie aktoriai vaidins, neminime jų apimčių ar svorio. Kodėl tada turime rašyti, kad vaidins nematanti aktorė?
Beje, pas mus vaidina ir sveiki, profesionalūs aktoriai. Yra buvęs atvejis gerokai seniau, kai statėme muzikinį spektaklį „Lietuvos Vilkė-Didžioji kunigaikštienė“, kur tarp aktorių buvo mergina, neturinti negalios. Po spektaklio išgirdau, kaip žiūrovė suprato, kuris aktorius yra neregys. Jai pasirodė, kad tai būtent ta aktorė, kuri iš tiesų buvo vienintelė sveika.
– Kaip įkvėpti žmones, kurių vidinė nuostata tokia, jog negalia juos pasmerkė būti atskirtiems nuo visuomenės?
– Negalia tik išryškina mūsų požiūrį į gyvenimą. Nuo gimimo neįgalus vaikas, kuris buvo tinkamai auklėtas, lengviau integruojasi į visuomenę. Daug sudėtingiau žmonėms, kuriuos negalia užklumpa gyvenimo eigoje. Normalu, ištinka emocinė krizė.
Neseniai kalbėjome apie jauną merginą, kuri visuomet buvo labai energinga, perspektyvi. Tačiau po avarijos jai teko atsisėsti į vežimėlį. Tai buvo rimtas smūgis, su kuriuo nebuvo lengva susitaikyti. Tačiau po kurio laiko viskas stojo į savo vėžes: ji baigė aukštąją, ištekėjo, susilaukė dviejų vaikų. Dabar ji yra laiminga moteris.
O teatre buvo mergina, kuri prisipažino, kad teatro veiklos pagalba sugebėjo iškilti iš visiškos depresijos. Nes tai yra darbas ir atsakomybė, negali pavesti kolektyvo. Pasirodo, jai buvo taip sunku, kad ji kelias dienas nesikeldavo iš lovos, tačiau spektaklio dieną tekdavo rasti jėgų ateiti vaidinti.
Manau, labai daug ką reiškia žmogaus aplinka. Mes vieni kitus veikiame. Jeigu šalia bus nuolat verkiantys, besiskundžiantys žmonės, tokia nuotaika užkrės ir kitus. Aš esu idealistė, optimistė, nuolat besišypsanti. Gal nėra kaip kitiems verkti šalia manęs (juokiasi). Manau, kad toks mano pozityvumas ne vieną šokiruoja. Kartais netgi sulaukiu pastabų, esą nenormalu, kad taip daug juokiasi nematantis žmogus. Lyg tai būtų nesveikas elgesys.
– Artėja šv. Kalėdos. Prasidėjus adventui jūs savo socialinio tinklo anketoje informavote savo draugus, kad šį laikotarpį norite pasilikti sau ir socialiniame tinkle jūsų nebus. Šventiniu laikotarpiu „Naujasis teatras“ taip pat nekviečia į pasirodymus. Taip skatinate išsaugoti blėstantį švenčių sakralumą?
– Kalėdiniu laikotarpiu įprasta, kad kai kur kainos pakyla. Ir mūsų teatrą pasiekė panašus pasiūlymas. Aš taip supykau, o kai įtūžtu, kelio atgal nebėra. Taip buvo nuspręsta nuo gruodžio 23 d. iki 2020 m. sausio 2 d. nerodyti spektaklių. Taip gimė šūkis „Ne pirkime, o švęskime Kalėdas“. Tad noras užsidirbti virto galimybe daugiau laiko per šventes praleisti su artimaisiais žmonėmis. Manau, tai labai gera idėja.
Ir pati pastebėjau, kad tempas tapo labai įtemptas, nuolat reikia skubėti. Tame bėgime pradėjo blėsti vertybės. Tai kaip važiavimas nuo kalniuko su rogutėmis. Taip įsibėgėji, kad sunku sustoti. Tada kyla rizika atsitrenkti ir sudužti į šipulius. Supratau, kad laikas paspausti stabdį. Nurimti nėra lengva. Lengva sau pasakyti, kad viską darai dėl kitų, bet tai tik būdas pabėgti nuo savęs. Sustojus gali užpulti depresija, gali išsigąsti savęs. Žinoma, sudėtinga, vis norisi užeiti į feisbuką pažiūrėti, kas naujo vyksta (juokiasi).