NEĮGALIŲJŲ TEATRAS

Europoje ir visame pasaulyje neįgaliųjų teatrai – jokia naujiena. Štai Kroatijoje veikia neregių teatras. Jame vaidina tik neregiai ir silpnaregiai. O Lietuvoje idėja sukurti neįgaliųjų teatrą subrendo apie 2000-uosius metus. Šios idėjos viena iš sumanytojų ir vykdytojų – silpnaregė Svetlana Laima Zemleckienė. Prieš mėnesį neįgaliųjų teatras debiutavo spektakliu „Stiklinis žvėrynas”. Jame vieną iš pagrindinių vaidmenų atliko silpnaregė S. L. Zemleckienė.

KOPIMAS Į SCENĄ
Spektaklio akimirka. B.Kapustinskaitės nuotr.Svetlana Laima nuo mažų dienų, kaip ir daugelis mergaičių, ateities neįsivaizdavo be scenos, publikos. ovacijų. Kieme mergaitės mėgstamiausias žaidimas buvo teatras. Ji su draugėmis, o kartais ir su kiemo berniukais vaidino „teatrą”. Dėsninga, jog, laikui bėgant, tokie žaidimai kaip pinigėliai slapčia sumetami į rožinę vaikystės svajonių taupyklę. Taip nutiko ir Svetlanai. Bet noras vaidinti nebuvo pamirštas. „Susilpnėjus regėjimui negalėjau dirbti mėgstamo darbo. Noromis nenoromis teko susimąstyti, ką veikti toliau, kokį pasirinkti kelią. Ilgai ši mintis kamuote kamavo. Vieną dieną staiga galvoje lyg nušvito – neįgaliųjų teatras! Manau sau – ogi neblogai! Nuo rūpesčių galva apsisuko, kad tokius niekus svaičioju”, – prisiminė aktorė.
Svetlanai atėjusi mintis buvo kaip tik laiku. Ji įsidarbino projektų koordinatore Neįgaliųjų su stuburo pažeidimais organizacijoje. Čia moteris susipažino su vežimėliuose sėdinčiais žmonėmis. Ratukininkai turėjo sukūrę teatro trupę „Lašai”. Svetlana taip pat panoro vaidinti. Trupėje ji tapo sava. Deja, mėgėjiški spektakliai netenkino trupės narių. Neįgalieji jautė – trūksta vaidybos pagrindų. 2004 metais Vilniaus krašto žmonių su negalia sąjungos iniciatyva subrendo mintis mokytis Mažojoje teatro akademijoje. 2005-2007 metais sudaromas toks kursas – jame teatro ir vaidybos pagrindų mokėsi šeši neįgalieji. Iš jų viena silpnaregė – Svetlana Laima Zemleckienė. Buvo mokomasi vakarais tris kartus per savaitę. Aktorė pasakoja: „Akademijos dėstytojams mes – savotiškas bandymas. Iš pradžių dėstytojų požiūris buvo atsainus. Nori teatro – tegul pažaidžia. Nusibos ir mes mokslus. Gal dėstytojai nežinojo mūsų galimybių? Abejojo, ar išmoksime žodžius. O kaip su judesiu? Dėstytojai nepagalvojo, jog scenoje galima vaidinti ir be kojų. Pakanka rankų judesių, veido mimikos. Pirmiausia mokėmės vaidybos pagrindų. Vėliau sceninės kalbos, vokalo. Man, kaip moteriai, buvo įdomu mokytis grimo.” Mokslas Mažojoje teatro akademijoje metus buvo nutrūkęs. Šiais mokslo metais Švietimo ir mokslo ministerijai radus lėšų studijos tęsiamos. Neįgalieji aktoriai mokosi režisūros bei sceninio judesio subtilybių.
Pirmasis neįgaliųjų studentų spektaklis „Pelninga vieta žiūrovams” parodytas 2007 metais. Jis sukurtas pagal Aleksandro Ostrovskio pjesę. Buvo rodomas Mažajame teatre. „Pelninga vieta žiūrovams” buvo ketinta rodyti tik vieną kartą. Publikai spektaklis tiko ir patiko, todėl jis buvo kartojamas dar kelis kartus.”

PROFESIONALUS TEATRAS
Spektaklio akimirka. E.Rudako nuotr.Po diplominio spektaklio Svetlana aiškinosi, ar toks teatras reikalingas visuomenei. Po vaidinimo buvo rengiamos žodinės apklausos. Dažniausiai nuskambėdavo atsakymas: „Vaidinimas privertė susimąstyti. Matant neįgalius aktorius kasdieniai smulkūs rūpesčiai nublankdavo.” Ypač susidomėjo mokytojai. Anot jų, tai gera auklėjimo priemonė. „Supratau, jog visuomenei tokio teatro reikia. Subrendo mintis steigti Neįgaliųjų teatrą. Sumanymui realizuoti reikėjo vadybininko. Susipažinau su silpnaregiu Artūru Bardzilausku. Jis teatro idėjai pritarė ir noriai ėmėsi dar jam nežinomo organizacinio darbo.”
Viešoji įstaiga neįgaliųjų teatras „Naujasis teatras” buvo įkurtas 2008 metų lapkričio 13 d. Šis teatras yra pirmasis tokio pobūdžio nepriklausomas teatras, įsteigtas Socioedukacijos ir kultūros centro „Ateik” iniciatyva remiant Vilniaus miesto savivaldybei. Pagrindinis naujojo teatro tikslas – per kūrybą bendrauti su visais ir mažinti atskirtį visuomenėje. Teatras suvienijo įvairių socialinių grupių žmones. Čia kuria sveiki ir neįgalieji.
Įsteigus viešąją įstaigą neįgaliųjų teatras „Naujasis teatras” reikėjo suformuoti aktorių trupę. Trupės aktoriai buvo renkami paisant būsimo spektaklio reikalavimų. Pasitarus su spektaklio režisieriumi Artūru Šablausku, į trupę buvo priimti keturi aktoriai ir tiek pat dublerių. Daugelis aktorių turi negalią.
„Pradėjęs kokį darbą susiduri su įvairiomis problemomis. Jų daug. Paminėsiu tik kelias: pirmiausia – neturime savų patalpų, taigi glaudžiamės prie VšĮ „Mažosios gubojos”, šios įstaigos patalpose vyksta ir mūsų repeticijos. Prieš spektaklį kelias savaites repetavome Vilniaus mažajame teatre. Kita problema – neįgaliųjų, judančių su vežimėliais, atvykimas ir parvykimas namo po repeticijų. Čia mums padėjo savanoriai. Jie nuosavu transportu vežiojo mūsų aktorius. Taip pat turėjome ir finansinių problemų, kurias stengėmės spręsti kreipdamiesi į rėmėjus”, – pasakojo silpnaregis vadybininkas.

PAGALIAU SPEKTAKLIS
Spektaklio premjera „Stiklinis žvėrynas” įvyko Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre spalio 3 dieną. Režisierius – Artūras Šablauskas, dailininkė – Birutė Kapustinskaitė, choreografas – Sergejus Jerpyliovas.
Vaidino Inga Filipovič, Jonas Ilevičius, Jurijus Majauskas, Loreta Paulauskienė, Ramunė Šidlauskaitė, Laima Zemleckienė, Mantas Zemleckas.
Šis spektaklis sukurtas pagal XX amžiaus dramaturgijos klasiko amerikiečio T. Williamso to paties pavadinimo dramą – tai pjesė ne tik apie svajonių ir realybės konfliktą, bet ir apie žmogaus kompleksus, kurie trukdo bendrauti, gyventi visavertį gyvenimą. Žmonės tarsi užsidarę mažuose kambarėliuose, netiki savo jėgomis bei galimybėmis.
Spektaklyje „Stiklinis žvėrynas” pasakojama vienos šeimos istorija. Jos veikėjai nesugeba realiai mąstyti ir gyventi. Motina paskendusi praeities prisiminimuose, sūnus trokšta romantiškų nuotykių, o dukra pasiklydusi savo stiklinių žvėrelių pasaulyje. Veikėjams susikurtos iliuzijos svarbesnės nei tikrovė, kurioje jie – bejėgiai ir nesaugūs, o jų sielos trapios kaip stiklas.
Jau dešimt metų su negalią turinčiais žmonėmis dirbantis režisierius Arūnas Šablauskas, paklaustas apie spektaklį ir neįgaliuosius, pasakojo: „Dirbti pradėjome prieš pusmetį, bet tiksliai pasakyti, kiek užtrukome, sudėtinga, nes keitėsi repeticijų laikas ir dažnumas. Vis dėlto trijų mėnesių rimto darbo tikrai reikėjo. Darbo su neįgaliaisiais ir sveikais žmonėmis skirtumų išties nėra daug. Aktorių darbas scenoje nesiskiria – ir vieni, ir kiti pluša labai atsidavę ir stengiasi viską padaryti kuo geriau. Žinoma, kartais tenka išsamiau apgalvoti sceninius judesius ir pjesę reikia parinkti atsižvelgiant į bendras galimybes”.
Pasak Svetlanos, šį vaidmenį jai kurti buvo be galo sunku, nes režisierius reikalavo profesionalumo, o aktoriai tik mokėsi žengti pirmuosius žingsnius scenoje. Vaidmuo – ne iš lengvųjų, silpnaregei aktorei reikėjo vaidinti stiprią, savimi pasitikinčią, valdingą, agresyvią moterį Amandą. Dar vienas sunkumas – Amandos sūnų vaidino tikras Svetlanos sūnus, todėl tiek scenoje, tiek gyvenime nebuvo išvengta abipusių užgauliojimų.
„Naujasis teatras” nestokoja šviesių ateities planų: ketina vaidinti sostinėje, o po Naujųjų metų išvykti gastrolių po visą Lietuvą.

Henrikas STUKAS

Mūsų žodis 2009 nr.1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *