15min.lt

Teatro įkūrėja Svetlana mano, kad regą dalinai prarado dėl streso: „Liepė laukti apakimo“

Neįgaliųjų Naujojo teatro įkūrėja, režisierė ir aktorė Svetlana Šulc nepalaužiamu tikėjimu sukūrė vietą, kurioje save atranda tiek sveiki, tiek turintys specialiųjų poreikių. 14-ąjį sezoną pradedantis teatras įvertintas kaip socialinis fenomenas, ne kartą pelnęs tarptautinius apdovanojimus. Interviu metu Svetlana paatviravo apie sunkią vaikystę, regos dalinį praradimą bei tikėjimo svarbą.

 

– Svetlana, mano žiniomis, netekote dalies regėjimo. Kaip tai nutiko?

– Didžiulis stresas. Ne veltui sakoma, kad visos ligos atsiranda nuo nervų. Kai užklumpa didžiulis stresas, silpniausia kūno vieta „užlūžta“.

Būdama 24-erių pagalvojau, kad nebenoriu matyti šito pasaulio. Ir pajutau poškėjimą akyse. Atrodo, kad jos išsprogo. Tikriausiai tuo metu nutrūko daugybė nervinių ląstelių, kurios perduoda vaizdą smegenims.

Kreipiausi į gydytojus. Jie aiškios priežasties, kodėl taip nutiko, neidentifikavo, tik patarė gerai maitintis ir ilsėtis. Aš užaugau be tėvų, jų nepažinojau, todėl tikriausiai paveldėjau jų silpnąją vietą.

– Vaikystę praleidote vaikų namuose ar jus augino globėjai?

– Augau vaikų namuose. Mama dingo. Anksčiau dažnai be žinios dingdavo žmonės. Jie nepalaidoti, bet jų nėra gyvųjų tarpe. Todėl būdama 3-ejų metų atsidūriau vaikų namuose. Bet esu labai užsispyrusi – nekalbėjau (juokiasi). Vėliau mane paskyrė į vaikų namus, kuriuose – neišsivystę vaikai. Tuomet pradėjau kalbėti.

Mus visur vežiojo. Kartą atvežė į miestą pristatyti, ir viena moteris mane įsižiūrėjo. 12-kos metų priglaudė globėjai, nes mokiausi gerai. Iki pat šiol turiu gerą atmintį, perskaitau eilėraštį ir galiu jį atkartoti. Pas globėjus augau iki 18-kos.

Kai užklumpa didžiulis stresas, silpniausia kūno vieta „užlūžta“.

– Kokie buvo jūsų ir globėjų tarpusavio santykiai?

– Kaip čia pasakius… Matot, tais laikais ateidavo komisija ir sakydavo: „Oi, kaip gerai! Tu aprengta, pavalgydinta.“ O aš verkdavau. Buvau išauklėta, nedrąsi, nuolanki, todėl jei manęs nieko neklausdavo, tai aš ir tylėdavau, bet galvodavau: „Kodėl manęs niekas neklausia, kaip aš jaučiuosi? Tada pasakyčiau, kad man blogai ir mane grąžintų.“

Tam buvo neparuošti žmonės. Globėjai turėjo dar du sūnus. Tai nėra taip paprasta.

Dar būdama 12-kos metų domėjausi antika, daug skaičiau. Ant savo rašomojo stalo buvau išsikarpiusi frazes „Memento mori“ ir „Per aspera ad astra“. Jie (globėjai – aut.) mane laikė nelabai protinga. Jiems keistai atrodė tie raidžių kratiniai, bet aš džiaugiuosi. Tuo metu jautėsi žinių stoka. Nebuvo neįgaliųjų, atstumtųjų. Egzistavo tik sterili visuomenė. Visi buvo bepasitinkantys aukštąjį komunizmą.

 

– O kaip klostėsi gyvenimas sulaukus pilnametystės, kai palikote globėjų namus?

– Įgijau plataus profilio kirpėjos specialybę, bet buvau labai smalsi ir norėjau mokytis, todėl pabėgau į Klaipėdą. Įstojau į muzikos ir teatro akademiją, į liaudies teatro režisūros studijas. Baigus pirmą kursą, režisieriai pasikvietė ir pasiūlė važiuoti į Vilnių, kur renkamas televizijos aktorių kursas. Aš nuvykau. Turėjau pristatyti 6 dokumentines nuotraukas, bet neturėjau pinigų jų pasidaryti. Man buvo gėda paprašyti kieno nors pinigų. Ir aš nestojau, nes nepateikiau dokumentų.

– Ar nebuvo gaila, kad praleidote progą?

– Kurį laiką „pražliumbiau“, kad neišdrįsau paprašyti (juokiasi). Bet dabar man nieko negaila, nes žinau, kad taip, kaip yra dabar – yra geriausia.

Tuo metu aš buvau labai naivi. Būčiau galėjusi viską atiduoti kitiems. Ir dabar galvoju, kad jei būčiau pakliuvusi į televizijos, kino šou verslą, manimi būtų pasinaudoję, nes visais pasitikėjau. Aš esu įsidukrinta dangiškojo tėvo, kuris mane saugo.

 

 

– Kaip dalinis regos praradimas pakeitė tuometinį jūsų gyvenimą?

– Gydytojo paklausiau, kaip gydysim, tai jis atsakė, kad laukčiau apakimo. Tai gali nutikti per kelis mėnesius. Išėjus iš poliklinikos, nuėjau į Kudirkos aikštę ir atsisėdau ant suolelio. Tuo metu verkiau, kad negalėsiu skaityti vaikams pasakų. Tai buvo labai baisu.

Po to atsirado savo nevertės suvokimas. Būdama jauna turėjau daug ambicijų ir didelį ego. Po šio įvykio mano asmenybė buvo kaip „matrioška“. Gėdos ir kaltės jausmai buvo ta didžioji lėlė, o tikroji Svetlana buvo ta mažytė lėlytė. Mane užplūdo mintys, kad būsiu nevertinga, niekam tikusi. Mano kūnas, smegenys nebuvo prisitaikiusios (prie pokyčių – aut.).

Man per regos centrą išnyko regėjimas. Dabar, kai žiūriu tiesiai, matau tik spindėjimą. Taip realiame gyvenime niekas nespindi. Bet matau viską, kas yra aplinkui. Iki kol neišmokau periferiškai matyti, tol visur daužydavausi, grįždavau kruvina, nieko nerasdavau. Bet greitai prisitaikiau ir išmokau orientuotis be lazdelės. Atsirado didelis jautrumas. Savo aplinkoje vaikštau drąsiai, nes išmokau prisitaikyti.

– Ar jūsų nežeidžia žodis „neįgalus“?

– Nežeidžia, bet jis keistas. Vien dėl to, kad žodis prasideda „ne“, o tai reiškia negalintis. Teko bendrauti su olandais. Jie sako – „ypatingieji vaikai“. Man keistai skamba „neįgaliųjų integracija“. Suprantu, kad reikia pritaikyti aplinką, jog žmogus jaustųsi toks, kaip visi, bet negalima neįgaliųjų atskirti nuo sveikųjų bendruomenės.

Kol neišmokau periferiškai matyti, tol visur daužydavausi, grįždavau kruvina.

 

Mano kolega pasakė, kad reikia sveikuosius integruoti. Neįgalieji yra visokie. Lygiai taip pat kaip ir sveikieji. Į neįgalųjį, visų pirma, turėtų būti žiūrima kaip į žmogų, kuris turi tam tikrus poreikius. Vieni gali dirbti Seime, kiti versle, kitiems reikia saugios erdvės, pavyzdžiui, tą pačią negalią turinčių žmonių bendruomenės.

Visi žmonės skirtingi, ir visai nesvarbu, ar jis turi specifinį poreikį, ar ne. Jis yra žmogus su savo mąstymu, vertybėmis ir duotybėmis, bet žmonės iškart pastebi tik jo neįgalumą.

– Kas buvo jūsų jėgų šaltinis, kuris padėjo kurti Naująjį teatrą?

– Mūsų jėga priklauso nuo to, kiek turime vilties, tikėjimo. Mūsų mintys yra konstruktas, iš kurio statome savo gyvenimą.

Pavyzdžiui, neregė, dirbanti teatre, prisipažino, kad kai aš patikėjau, jog ji gali, mergina pati įtikėjo savo jėgomis. Galiausiai išsikapstė iš depresijos, ėmė neabejoti savo gebėjimais, kurti.

Mes visi galime turėti tiek pat, skiriasi tik tikėjimo laipsnis.

Mes galime užkrėsti vieni kitus tikėjimu. Ne veltui Biblijoje sakoma, kad jei turėtumėme bent grūdo dydžio tikėjimą, tai galėtumėme kalnus vartyti. Tai yra labai rimta. Tai yra tokia jėga.

Jei žmonės suprastų, ką mes turime savyje, galėtų padaryti labai daug. Mes visi galime turėti tiek pat, skiriasi tik tikėjimo laipsnis. – Kaip atsirado Naujasis teatras? – Kai praradau fizinį regėjimą, gavau kitą – vidinį (juokiasi). Jame pamačiau teatrą. Teatras buvo idėja. Žmonės jį kūrė su be galo didžiuliu entuziazmu, todėl jis augo, didėjo, struktūrizavosi.

Struktūrizavimo darbų ėmiausi pati, nors man patiktų tik skrajoti (juokiasi), bet reikia susimokėti už patalpas, nes teatro valstybė niekaip neremia. Tačiau prie išlaikymo kartais prisideda fiziniai asmenys, stengiamės teikti projektus, kad gautumėme finansavimą.

Iki šiol teatras turėjo socialinės įmonės statusą, o tai padėjo išsilaikyti teatro darbuotojams, tačiau po karantino teatras neteko šio statuso ir tapo vieša įstaiga. Darbuotojai galėjo dirbti ir gauti atlyginimą. Tai jiems suteikė orumo, nes jie gali prisidėti prie savo šeimos išlaikymo. Tačiau netekius socialinės įmonės statuso teatras išgyvena virsmą. Buvau priversta aktorius atleisti iš darbo.

O dabar ieškosime naujų būdų išsilaikyti, kad būtų galima susimokėti bent už patalpas. Tačiau po šių pokyčių tikiuosi, kad teatre liks tik mylintys meną, gyvenimą, atsidavę, dori žmonės.

Kai praradau fizinį regėjimą, gavau kitą – vidinį.

– Kaip į jūsų spektaklius reaguoja žiūrovai?

– Įvairiai. Vieni nustemba ir sako, kad čia nėra neįgaliųjų. Tačiau kartais aktoriai, režisieriai iš akademinės bendruomenės prikaišioja, kad nuėjau netinkamu keliu. Jie teigia, kad „mūsų stiprybė – mūsų neįgalume“ ir spektaklius galėtumėme rodyti per savo negalias. Bet aš nekūriau tokio teatro, nes man tai panašu į integraciją blogąja prasme.

– Jūs siekiate parodyti, kad žmonės su specialiais poreikiais gali būti tokie pat įgalūs kūrybai, kaip ir sveikieji, bet aplinka vis siekia pabrėžti neįgalumą. Žmonės su specialiais poreikiais nori būti pastebėti dėl dalykų, kuriuos gali daryti, o ne dėl tų, kurių negali.

– Būtent! Kiti sako: „Jie (neįgalieji – aut.) nori kurti spektaklius kaip ir mes!“ Ką reiškia „kaip ir mes“? Girdžiu sakant, kad mes bijome negalios ir apsimetame, kad jos nėra, jos vengiame. Jei mes bijotumėme, neitumėme į sceną.

– Kas jums yra didžiausias įvertinimas už darbą? Dėl ko labiausiai džiaugiatės?

– Kūrybos procesas man yra didžiausias džiaugsmas. Pastačius spektaklį žmonės ateina, o kiti ir pusę metų laukia eilėje, kad gautų bilietus. Tai įrodo, kad reikia.

Aktorius eidamas į sceną savyje nešasi kažką, kas nebetelpa viduje, jis nori duoti. O jei atsiranda, kas ima, – „veža“.

Taip pat kūryba suteikia reikalingumo jausmą, verčia pajusti, kad esi nenurašytas, vertingas, kažkam reikalingas. Gera matyti, kai žmonės šypsosi, kai jie laimingi. Noriu, kad šitas teatras būtų vieta, kurioje žmonės gali jaustis gerai ir vertingi. Juk turi būti pasaulyje salelė, kur žmonės galėtų kvailioti, atsistoti ant galvos ir tiesiog būti.

– Ar galima susitaikyti su savo kūno ribotumu?

– Turbūt galima, apsipranti su tuo. Kartais juokais sakau: „Atsibodo nematymas, reikia pradėti matyti“ (juokiasi). Bet kalbant rimtai, aš apie tai nebegalvoju, visiškai susitaikiau su tuo. Bet turiu pripažinti, kad iš pradžių daug metų nėjau pasiimti neįgaliojo pažymėjimo, nes negalėjau pripažinti sau fakto, kad tapau neįgalia.

 – Koks požiūris į neįgaliuosius vyrauja užsienyje?

– Įvairiai. Užsienyje įprasta tokius žmones priimti be vertinimo. Prancūzijoje vyko neįgaliųjų teatrų konferencija. Jos metu socialiniai darbuotojai, profesoriai kalbėjo tą patį: sveikuosius reikia integruoti į neįgaliųjų bendruomenę. Jie nelabai priima neįgaliuosius, nors Europoje visuomenės jau pakankamai išsivysčiusios, bet tos problemos vis dar egzistuoja ir pas juos.

Mano žiniomis, Naujasis teatras pasaulyje neturi atitikmens. Kitose šalyse sveiki žmonės įkuria teatrus, restoranus, kuriuose sveikieji integruoja žmones su specifiniais poreikiais į savo kolektyvą. Tačiau mūsų teatre visi turi negalią: tiek aš – vadovė, tiek darbuotojai. Mes čia visi lygūs ir nesvarstome apie kito integraciją.

 – Kaip galima padėti žmonėms su specialiais poreikiais nesijausti atskirtiems, ką galima padaryti, kad neįgalūs asmenys nesijaustų taip, tarsi į juos žiūrima „už tvoros“? Kokiais būdais ugdyti visuomenės toleranciją žmonėms, kurie turi ypatingų poreikių?

– Prieš karantiną teatras keliavo į mokyklas ir rodė spektaklius. Tikriausiai mokytojai kalba su vaikais apie kitokio priėmimą. Kai darome spektaklius vaikams ir paaugliams, dažnai pasiliekame laiko klausimams. Visad raginu juos drąsiai klausti, kad jie kuo daugiau sužinotų ir neliktų vietos neteisingoms interpretacijoms.

Naujasis teatras pasaulyje neturi atitikmens.

Matot, tai sudėtinga. Žmonės turi tam tikrų savybių, kurių negalima išoperuoti. Pavyzdžiui, žmogui neįgalusis kelia gailestį, šis tai pajaučia, ir jam darosi negera. Tačiau aš jaučiu jūsų normalų požiūrį į mane, todėl man lengva bendrauti.

Žinau, kad įmonės bendradarbiauja su žmonėmis, kurie turi negalią. Pavyzdžiui, kurtieji dirba kasose ir aptarnauja pirkėjus. Seime turime sektinų pavyzdžių.

Žodžiais mes nieko niekada neįkalsime. Vertybės formuojasi per emocijas, todėl teatras atlieka labai svarbų vaidmenį. Žmogus gauna pozityvų sukrėtimą ir jam lieka supratimas, kad neįgalus žmogus taip pat yra nutrūktgalvis, su charakteriu. Per patirtis ir pavyzdžius ateina suvokimas bei žinios.

– Ko palinkėtumėte kitiems?

– Galėčiau žmonėms palinkėti savyje turėti bent grūdo dydžio tikėjimą. Tada jie vartytų kalnus. Tai yra esmių esmė. Tačiau kaip užsiauginti tą grūdelį – paslaptis.