ŽIŪROVUS SUŽAVĖJUSI PREMJERA

Neįgaliųjų naujasis teatras balandžio 30 d. savo gerbėjus pakvietė į premjerą. Šį kartą žiūrovai išvydo dviejų dalių spektaklį pagal prancūzų dramaturgo Robero Toma pjesę „8 mylinčios moterys“. Detektyvinė komedija „8 mylinčios moterys“ – tai jau devintas spektaklis Naujojo teatro repertuare per šešerius jo kūrybinės veiklos metus.
Sugužėjo pilnutėlė salė ir ne tik dėl to, kad teatras rodė šį spektaklį nemokamai, – atėjo labai daug vaidinančių aktorių draugų, pažįstamų, artimųjų. Teatras padovanojo šventę – sveikino su įsibėgėjusiu pavasariu ir išdalijo kvietimus teatro rėmėjams, žurnalistams, praktikantams, savanoriams bei žmonėms iš įvairių nevyriausybinių organizacijų.
Spektaklio „8 mylinčios moterys“ veiksmas – prieš pat Kalėdas, nuošaliame dvare, kažkur už miesto. Nuotaika pakili ir lengva, kol randamas nudurtas namo šeimininkas Marselis – vienintelis vyras moterų draugijoje. Nusikaltimo metu name buvo aštuonios moterys, tad viena iš jų turėjo tai padaryti. Aštuonios žavios, gundančios, protingos ir pavojingos moterys. Kuri iš jų – žudikė? Įtariamos visos, kiekviena turėjo motyvų nužudyti, kiekviena turėjo pakankamai svarią priežastį susidoroti su vieninteliu vyru šeimoje, bet, kita vertus, pasirūpino ir labai protingu alibi. „8 mylinčios moterys“ – tai šiuolaikinė komedija, kur nestinga elegantiško humoro, nenuspėjamų siužeto vingių.
Anot režisierės Angelės Fišaraitės Šakalienės, ši pjesė sudėtinga, bet joje daug veiksmo, ji labai įdomi. Kurti ir išlaikyti viso spektaklio įtampą – nelengva užduotis, bet aktorės labai stropios, labai stengiasi. Kai kurioms aktorėms trūksta stabilumo, kuris atsiranda, kai jau didelė patirtis. Svetlana Laima Zemleckienė, kaip aktorė, turi didžiulę patirtį, o kai kurioms jaunoms aktorėms patirties trūksta. Aktorius scenoje turi atsiminti tekstą, įveikti jaudinimąsi, nervinę įtampą, orientuotis, kas vyksta. Šiuo atveju retkarčiais „pakiša koją“ patirties stoka.
Spektaklio režisierė pasakojo, kad šis kūrinys pasirinktas dėl to, kad atskleidžia ir šiandieną aktualią pinigų temą – tampame pernelyg godūs, vaikydamiesi tik pinigų prarandame žmogiškumą, užmirštame meilę, šilumą. Pjesės damos pasiryžusios viskam – veidmainiauti, išduoti, paminti šeimos vertybes, pasinaudoti kito nelaime. Ir dėl ko? Ogi dėl tų pačių pinigų pinigėlių, apie kuriuos nuskamba dainelė specialiai spektakliui sukurtame originaliame garso takelyje (kompozitorius Tomas Dobrovolskis).
Dažnai pabrėžiame, kad esame Naujasis teatras, o žodį, kad jis – neįgaliųjų, tik įterpiame tekste jo neryškindami ir nepabrėždami. Žiūrovams kartais iš smalsumo kyla įvairių klausimų, tačiau atspėti, koks aktorius kokią negalią turi, išties yra sudėtinga, beveik neįmanoma, na, o vardyti jas būtų neetiška. Tai, ką mato žiūrovai, – dažnų ir ilgų repeticijų, didelių pastangų rezultatas. Scenoje negalios išnyksta, aktorės pasirodo kaip elegantiškos ir aristokratiškos ledi, žavios, patrauklios ir simpatiškos prancūzaitės. Tetulė Ogustina (jos žodžiai sukeldavo daugiausia publikos juoko) pjesėje vis skundžiasi širdimi, inkstais, reumatu, o kitos pjesės aktorės nesiskundžia – jos viską puikiai slepia, nepaiso savo silpnesnio regėjimo, yra įveikusios stuburo skausmus, pamiršta, kad gyvena su širdies stimuliatoriumi. Ir nesvarbu, kad per pertraukėlę senelei iš nosies bėgo tikras kraujas, – scenoje ji buvo kaip niekad žvali, visus prajuokino savo siautulingu šokiu. Penkios iš aštuonių vaidinančių moterų turi įvairias negalias, bet nejaugi tai kam nors svarbu, kai gali gėrėtis reginiu, scenografija, aprėdais (scenografė ir kostiumų dailininkė – Živilė Visockaitė) ir nepakartojama vaidyba.
Salėje neveikė ventiliacija ir kondicionieriai: aktorėms buvo karšta, sunku kvėpuoti, tačiau vėlgi, pjesė taip sužavėjo, kad žiūrovai jokių nesklandumų nejautė, tik įdėmiai sekė dialogus, narpliojo detektyvinę mįslę. Buvo kai kurių pastabėlių dėl garso kokybės – kai grojo garsi muzika, buvo sunku sėdintiems salės gilumoje išgirsti tekstą.
Smagu, kad žiūrovams labai patiko šis pasirodymas, kad jie entuziastingai gyrė aktores, – tai visiems labai pakėlė ūpą.
Anot teatro direktorės Svetlanos Laimos Zemleckienės, šis spektaklis turi tapti „nušlifuotu brangakmeniu“ Naujojo teatro repertuare. Režisierė ir aktorės pasiryžusios tobulinti kūrinį, o žiūrovai, tikimės, dar ne kartą mėgausis prancūziškos pjesės ir, žinoma, kerinčiu aštuonių moterų žavesiu.
Reiškiame pagarbą ir didžiulį susižavėjimą šioms Naujojo teatro aktorėms ir spektaklyje vaidinusioms 8 moterims: Zitai Banelienei (senelė), Svetlanai Laimai Zemleckienei (Gabi), Tatjanai Kuzmickienei (Ogustina), Žydrūnei Dragūnaitytei (Katryna), Olgai Veremejevai (Luiza), Anželikai Charevičiūtei (Siuzona), Vidai Šimkūnienei (Šanelė) ir Kristinai Šaparauskaitei (Pjereta). Ypač dėkojame režisierei Angelei Fišaraitei Šakalienei. Spektaklis buvo kuriamas gavus finansavimą iš Kultūros rėmimo fondo, vykdant projektą „Neįgaliųjų naujojo teatro kūrybinė iniciatyva, skatinanti profesionaliojo meno, socialinės bei sveikatos aplinkos sanglaudą“.

* * *
Pasirinkęs savo simboliu feniksą, ugnies ir nuolat iš pelenų atgimstantį paukštį, Naujasis teatras nuolat atsinaujina, kuria ir liepsnoja kūrybos ugnimi. Praėjus mėnesiui nuo „8 mylinčių moterų“ premjeros – gegužės 31 d. Naujasis teatras atšventė įkurtuves ir svečiams parodė tris spektaklius iš savo repertuaro. Džiaugiamės galėdami pranešti, kad Naujasis teatras dabar dirbs ir naujose patalpose Vilniuje, A. Jakšto g. 9. Čia spektaklius rodysime nuolat – nuo rugsėjo kiekvieno mėnesio trečią ir ketvirtą šeštadienį. Visada jūsų lauksime ir tikėsimės, kad patirsite neišdildomų įspūdžių.

Monika NEMANYTĖ

Mūsų žodis 2014 nr. 6 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Įveskite teisingą reikšmę *būtina Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.