Naujasis teatras paskelbė, kad po dvejų metų, užbaigęs 20-ąjį sezoną, ketina baigti savo veiklą. Tačiau iki tol teatras dar turi nemažai planų ir darbų: pristato naujus spektaklius, rengia premjeras, o kartu pamažu atsisveikina ir su kai kuriais repertuaro kūriniais. Todėl žiūrovus, kurie dar nespėjo jų pamatyti arba norėtų išvysti dar kartą, teatras kviečia pasinaudoti proga ir apsilankyti paskutiniuose spektaklių rodymuose. Paskutinių jų rodymų datas galima rasti Naujojo teatro interneto svetainėje skelbiamame repertuare.
Lapkričio 13-ąją Naujasis teatras minėjo 18-ąjį gimtadienį, o 19-ąjį sezoną pasitiko su trimis naujienomis: miuziklu „Tie suaugusieji iš tiesų keisti“ (režisierė Šviesa Šulc, kompozitorius Laurynas Bertulis), spektakliu apie neregio gyvenimą „Nematomas pasaulis“ (režisierė Šviesa Šulc) ir šiuo metu kuriamu spektakliu mokyklinio amžiaus vaikams „Pepė Ilgakojinė: „Daryti nauja visada verta!“ (režisierė Loreta Raškevičiūtė). Šiuos projektus iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.
Tiesa, teatro laukia ne tik repertuaro pokyčiai. Dabartinėse patalpose, A. Jakšto g. 9, teatras galės veikti tik dar kurį laiką, todėl netrukus teks ieškoti naujos vietos ir kraustytis. Vis dėlto net ir persikėlus į kitas patalpas ilgalaikiai planai nesikeistų – po dvejų metų teatras ketina užverti duris.
Kalbėdama apie teatro ateitį ir per beveik du dešimtmečius susikaupusias problemas, Neįgaliųjų Naujojo teatro vadovė Svetlana Šulc atkreipia dėmesį į valstybės paramos trūkumą ir neįgaliųjų teatrų padėtį Lietuvoje:
„Kurdami šį teatrą, buvome gavę valstybės garantijas dėl patalpų panaudos pagrindu ir dalinio finansavimo. Tačiau per 18 metų pažadai ir liko tik pažadai. Gaila, kad Lietuva šioje kultūrinės integracijos srityje taip stipriai atsilieka nuo pasaulinės praktikos, kur neįgaliųjų pusiau profesionalūs teatrai (jų yra apie 13) yra valstybės pilnai arba iš dalies remiami. Tuo tarpu Lietuvos Neįgaliųjų Naujasis teatras yra išskirtinis pasaulio kontekste: visam pasauly praktika yra tokia: žmonės, neturintys jokių negalių, dirba administracinį, vadybinį, scenos tarnybų darbus, o neįgalieji ateina tik vaidinti. O pas mus yra atvirkščiai: neįgalieji kuria visą infrastruktūrą, kad sveikieji galėtų vaidinti, dalyvauti spektakliuose kartu su neįgaliaisiais.“
Žinia, kad po aštuoniolikos metų veiklos Naujasis teatras planuoja ją baigti, daugeliui buvo netikėta ir skaudi. Ji palietė ne tik teatro žiūrovus, bet ir žmones, kurie čia kūrė, dirbo, augo ar vienaip ar kitaip prisidėjo prie jo gyvavimo. Kaip jie pasitiko šią žinią? Ką jiems reiškia Naujasis teatras ir kokios mintys kyla žvelgiant į jo ateitį?
*
Teatro vadovė Svetlana Šulc apie tai pakalbino su Naujuoju teatru susijusius žmones. Ji pati į šiuos klausimus atsakė taip:
„Aš dirbu ir viską darau dėl žmonių. Esu labai pavargusi ir noriu, kad apie teatrą kalbėtų žmonės, kurie jame yra. Jie geriausiai pasakys, nes aš pati, įsisukusi į darbų verpetą, nelabai galiu iš šalies pamatyti, kaip viskas yra iš tikrųjų, kiek šis teatras ko ir kam duoda. Aš turiu savo misiją, ją nešu ir turbūt nelabai suvokiu visos teatro reikšmės.
Galvoju, kad kūrybinė erdvė, kurioje žmonės galėtų atsiskleisti ir būti, neišnyks. O kurti galima nebūtinai statant spektaklius. Galima kurti, atrasti save, padėti žmonėms išsilaisvinti ir suprasti, kodėl jie čia.“
Dalijamės negalią turinčių teatro kūrėjų, darbuotojų, savanorių atsakymais:
Inga Filipovič, aktorė: „Dėl teatro man beprotiškai liūdna. Dabar aš ten nevaidinu, bet kai pasižiūriu, paskaitau, ką tu ten darai, kaip tu ten darai, suprantu, kad tai nelengvas darbas. Ir labai liūdna, kad neturi žmonių, kurie galėtų tau padėti. Idėja tikrai graži, bet liūdna, kad viskas taip žlunga.“
Artūras Bardzilauskas, vienas iš Naujojo teatro steigėjų, aktorius, vadybininkas: „Žinią, kad po dvejų metų teatras užsidarys, priimu be liūdesio. Pritariu. Jau ir pats esu pavargęs, noriu perkrovos, daugiau laiko skirti, pavyzdžiui, sportui. Bet dar yra to laiko – dar dveji metai…“
Lina Narijauskienė, aktorė: „Man atrodo, kad Naujasis teatras galėtų dar būti, jis yra labai reikalingas. Bet jeigu pačiai vadovei taip geriau, tai ką padarysi… Tada gal nieko tokio…“
Žydrūnė Dragūnaitytė, aktorė: „Dvejopa reakcija. Iš pradžių, kai pagalvoji, atrodo labai liūdna, nes tai mano gyvenimo dalis, vieta, kurioje formavausi, augau. Einu miestu ir žinau, kad čia yra Naujasis teatras, čia yra Svetlana. Aš užeisiu, nes čia – kaip vaikystės namai, kurie tau labai brangūs.
Bet, iš kitos pusės, dėkoju, kad jis buvo. Nes mes linkę tik verkti, kai kas nors pasibaigia, tačiau pamirštame pasidžiaugti ir padėkoti, kad tai buvo, kad aš galėjau dalyvauti…
Kaip ir tada, kai miršta žmogus: dažniausiai pasineriame į tamsą, pamirštame padėkoti. Bet palaukit, juk aš turėjau tokią malonę, tokį džiaugsmą būti su tuo žmogumi, jį pažinti!..
Taigi, vienoje pusėje yra šiek tiek to liūdesiuko, nostalgijos, žmogiškumo, bet, iš kitos pusės, aš džiaugiuosi, kad teatras buvo ir kad galėjau būti jo dalis, tiek visko patirti ir išmokti… Dabar kalbu ir jaučiu šiurpuliukus… Esu dėkinga.
Bet teatras dar neužsidarė, dar visko gali būti. Ką mes žinom, kas dar atsitiks iki tol? Gal atsiras kažkoks ypatingas rėmėjas? Gal kažkas duos kokias nors patalpas ir Svetlana negalės pasakyti „ne“? O visų antra, koks teatro simbolis? Feniksas! O feniksas sudega ir vėl pakyla iš pelenų. Bet, jeigu dabar teatras ir užsidarytų, aš tikiu, kad jis kažkokiu pavidalu vis tiek vėl atgimtų, vėl šviestų, vėl kalbėtų pasauliui – ne tik apie aktorinį meistriškumą, o apie vertybes, apie meilę, vėl leistų jauniems žmonėms skleistis, ieškoti savęs… Taigi aš dar su niekuo visiškai neatsisveikinu.“
Kristina Šaparauskaitė, administratorė, aktorė: „Sunku patikėti, kad vieta, kurioje tiek metų virė gyvenimas, gimė idėjos, augo žmonės, skambėjo juokas ir vyko maži bei dideli stebuklai, turės užverti duris. Gaila ne tik teatro – gaila visko, kas buvo kuriama kartu. Juk teatras pirmiausia yra žmonės.“
Olegas Dlugovskij, aktorius: „Mano lūpytės iš šypsenos nusileido į apačią, tada pradėjau mąstyti galva. Ir suprantu, kad turbūt taip gyvenime ir yra: pagimdai vaiką ir vis tiek turi kažkada jį paleisti – suaugusį, sulaukusį pilnametystės, kad eitų į savo gyvenimą.
Teatras – jau didelis, o spektakliai – vaikiukai. Juos reikia paleisti į pasaulį, kad jis labiau pamatytų mus.“
Božena Burokienė, aktorė: „Žinia pribloškė. Negaliu patikėti, kad teatras kažkada užsidarys. Bet gal taip ir reikia, gal reikia ieškoti kažko kito, naujo. Man visada atrodė, kad šitas teatras gyvuos visą laiką. Todėl savo jausmus apibūdinčiau dviem žodžiais: negaliu patikėti.“
Nijolė Platakienė, aktorės Justinos Platakytės mama: „Mums labai blogai. Vienintelis kelias – į šį teatrą. Tiek įveikėm sunkumų, nuėjom sunkų kelią, dar liko didelė svajonė, nebaigti darbai… Liks tuščia siena… Ilgesys, draugai, o labiausiai – mylimiausia mūsų direktorė Svetlana.
Šis neįgaliųjų teatras vienintelis toks Lietuvoj, ir jisai turėtų gyvuoti bet kokiu būdu, bet kokiu atveju. Kiek įmanoma, kiek galima, kokios tik yra galimybės. Ir ką čia padaryti, kad jisai tik gyventų ir gyvuotų?.. Aš manau, čia ne mes vieni verksim, čia bus būrys tokių.
Šis teatras – tai mūsų palaima, paguoda ir viltis. Tikim, kad viskas bus gerai. Su jūsų protu, su jūsų galimybėm mes viską įveiksim. Dėkui, kad esat. Mylim, apkabinam. Greit susitiksim.“
Jolianta Čepliauskienė, Naujojo teatro buhalterė: „Neigiamai reaguoju. Mano manymu, toks teatras apskritai turėtų egzistuoti. Blogai, labai blogai.“
Igor Grudinskij, Naujojo teatro ūkvedys: „Blogos mintys… Kur tada mums dėtis? Mums ir taip niekas niekuo nepadeda. Patys viską užsidirbame – ir nuomai, ir šildymui, elektrai… Už viską patys mokame. Kadangi esame neįgalieji, valstybė mums (teatrui – aut. past.) nepadeda. Blogai…
Vėl mums reikės ieškoti kitų patalpų, kraustytis, o tai – didelės išlaidos. Patalpas nuomotis dabar brangiai kainuoja. Reikėtų, kad valstybė nors truputį pasirūpintų…“
Kitų prie teatro veiklos prisidėjusių žmonių atsakymais:
Mantas Zemleckas, aktorius, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas: „Jūsų teatras tikrai yra unikalus reiškinys. Nuostabu, kad jis buvo. Manau, kad jis tikrai miestui suteikia savitą spalvą. Ta jūsų autentika, „nurautumas“, tai, ką jūs darote, kuria daug pridėtinės vertės miestui, žmonėms.
Viena vertus, yra visa tai, bet, iš kitos pusės, tu pati jauti, kaip geriausia. Ir jeigu jauti, kad šiame etape tai tave labiau išsekina, negu suteikia džiaugsmo, tai visiškai priimu ir gerbiu šį tavo sprendimą. Palaikau, jeigu nori kažkokių pokyčių, ir visiškai suprantu.
Tikiu, kad viskas bus taip, kaip turi būti.
Būtų turbūt ir liūdna, jeigu teatras užsidarytų, nes tai vis tiek būtų kažkoks praradimas ar atsisveikinimas su tikrai svarbia, daug lėmusia ir daug davusia vieta. Bet svarbiausia turbūt – kaip tu pati jautiesi ir kas tave daro laimingiausią.“
Kamilė Gudmonaitė, aktorė, režisierė: „Pirma mano reakcija, kai išgirdau tuos žodžius, buvo tokia, kad net nupurtė, suskaudo. Atrodo, negaliu net įsivaizduoti. Skaudu, jeigu taip būtų.
Man atrodo, kad tai svarbus teatras, užimantis tokią svarbią vietą pasaulyje ir, žinoma, Lietuvoje, mūsų visų širdyse. Ir tų žmonių, kurie ten dirbo, širdyse.
Ir tada kyla kitų minčių: kaip čia yra? Kodėl jūs norite sustoti? Kartu atsiranda ir tam tikras nesupratimas, ir bandymas įsivaizduoti, dėl ko taip yra. Nes aš lygiai taip pat pati noriu mesti teatrą amžinai, visada ir be perstojo. Ir dabar vis galvoju: gal čia mano paskutinis spektaklis? Nes teatras atima labai daug jėgų, ir aš nežinau, ar verta tiek daug jų įdėti, kiek man tai kainuoja psichofizinių, psichologinių ir visokių kitokių pastangų. Labai dažnai apie tai galvoju, ir labai rimtai. Tai tokios mano mintys.“
Egidijus Zemleckas, savanoris: „Tavo gyvenime prasidės naujas etapas. Tai gana rimtas žingsnis. Bet kartu ir džiaugiuosi už tave, nes galbūt atsiras kažkas naujo. Pasibaigia vienas gyvenimo etapas, prasideda kitas.“
Marius Černiauskas, aktorius, savanoris: „Man šito teatro pabaiga, uždarymas turbūt būtų tam tikros epochos galas. Kartu ir liūdna, bet, iš kitos pusės, džiugu, kad lieka labai daug gražių prisiminimų. Šitas teatras ankstyvoje mano jaunystėje mane, kaip asmenybę, formavo, davė man labai daug, dėl to tai pakankamai jautru. Bet, kaip ir mes visi esame baigtiniai, taip ir viskas turbūt yra laikina – turi pradžią ir pabaigą.“
Sonata Visockaitė, aktorė, režisierė: „Koks jautrus ir reikalingas šitas klausimas… Jeigu labai nuoširdžiai ir atvirai, tai reagavau labai blogai. Buvo šokas. Ir jaučiuosi labai blogai. Negaliu atsigauti ir suprasti, kodėl??? Kai kuri tai, kas žmonėms taip reikalinga, iš kiekvieno spektaklio žmonės išeina atsigavę, švytintys, šilti, pajutę tikrą gerumą, meilę, tikrą žmogišką šilumą… Tai juk yra po lašelį auginamas dalykas. Ir staiga viską imti ir sugriauti… Nerandu atsakymo, kodėl.
Nuoširdžiai – aš net neužmiegu, jaučiu, kad kūnas virpa iš streso, liūdesio ir nesupratimo. Kelias savaites negalėjau net oro įkvėpti. Virpėjo kūnas, turbūt verkiau. Tokia buvo pirminė reakcija, bet paskui… Tu pati supranti, kad gyvenime tokie dalykai „nesidėlioja ant proto“, jie „dėliojasi ant širdies“. Galima daug ir nuobodžiai kalbėti dienų dienas, bet širdis šast – ir viską išsprendžia.
Galvojau, kas pastūmėjo tave prie šitos minties. Kam? Juk visiems žmonėms ir organizacijoms būna sunkių etapų, ir tai yra normalu. Bet širdis sako, kad kažkaip kitaip viskas turėtų būti. Norisi verkti, kartais užklumpa toks gilus liūdesys… Ir tai nėra tas protingas „ai, čia gi tas sunkus etapas“ pojūtis – čia visai kitas jausmas.
Suprantu protingų dėdžių ir tetų loginius vingius, kai galima penkias dienas ir penkias valandas apie tai kalbėti, argumentuoti, analizuoti, bet širdis visus tuos argumentus kaip kortų namelius sugriauna.
Ačiū tau už šitą klausimą. Tu, kaip visada, gerbi ir myli kiekvieną žmogų, girdi žmogų ir tau rūpi. Vien šitas klausimas ir žinutė rodo, kokia tu nuostabi – Žmogus-Šviesa iš didžiosios raidės. Žmogus-Žmogus iš didžiosios raidės, pavyzdys, kokie turėtų būti visi žmonės. Ačiū Tau, kad Tau rūpi, kad paklausei, nes dabar niekas niekam nerūpi.
O tu sukūrei tą vietą, kur rūpi, kur kiekvienas žmogus jaučiasi reikalingas. Ir jie gali ta savo meile ir rūpesčiu toliau dalytis su kitais. Čia kaip iš laužo paėmus švieselę – laužo šviesa nesumažėjo, o šviesos padaugėjo. Tą švieselę kiekvienas nešasi toliau ir gali sukurti kitą laužą. O kai nėra to didžiulio laužo, iš kurio gali savo švieselę įkurti, tada labai tamsu ir liūdna.
Maža to, ir žiūrovas jaučiasi girdimas ir reikalingas. Žodžiu, tai yra nuostabus dalykas, ir staiga jį tiesiog sugriauti, sustabdyti… Man labai liūdna, labai skauda, labai verkiu, labai sunku, labai skaudu. Aišku, protu vėl galima daug ką aiškinti, bet širdis jaučia kitaip.
Bet tikiu stebuklais. Ir pati tą sakei. Taip ir girdžiu tavo balsą: „Tikėk stebuklais, tikėk stebuklais, jie yra.“ Myliu tave labai labai, labai noriu, kad teatras toliau būtų.“
Kun. Arūnas Peškaitis, Naujojo teatro dvasinis asistentas: „Bandau įsiklausyti į save ir suprantu, kad netikiu. Tai gali būti sąmonės gynyba nuo tokios žinios. Tas netikėjimas toks giluminis – atrodo, realybė yra kitokia, ir visa tai visai ne realybė. Netikiu, kad taip bus. Netikiu, kad nebus Naujojo teatro. Ir todėl liūdesio nėra, nes aš netikiu, kad taip bus.“
Jūratė Masiulienė, grimo dailininkė: „Aš gal norėčiau pasidalinti prisiminimu, kai sužinojau, kad yra toks teatras. Man atrodo, tai yra labai didelė dovana visuomenei ir tiems žmonėms, kurie turi tam tikrų sutrikimų, sunkumų – kad jie gali save išreikšti per meną, kultūrą, kūrybą.
Ir aš manau, kad toks teatras turi gyvuoti. Nekalbu apie pastatą, bet kalbu apie žmones. Mes visais laikais ateidavome į teatrą sužinoti kažko naujo, pasislėpti, nusiimti kaukes arba jas užsidėti…
Įvairių sunkumų, sutrikimų turintys žmonės, galėdami save išreikšti, parodyti, atspindėti, gauna didelę dovaną. Bet tai taip pat yra dovana ir tiems žmonėms, kurie neturi fizinių trūkumų, negalių, ribotumų.
Pameni, aš tau ne kartą sakiau, kad tu turi fizinę negalią – nematai, bet rodai tokį šedevrą žmonėms, kurie iš tikrųjų nemato – dvasiškai nemato.
Manau, mes turime daryti viską, kad šis teatras gyvuotų, nes šiame teatre mes tampame vieniu. Todėl reikia rasti žmogų, kuris visa širdimi jaustų, suprastų šio teatro galią, naudą ir prasmę.“
Vaidas Bartušas, dainininkas kontratenoras: „Nori atviro atsakymo? Kaip tik vakar apie tai galvojau. Pasidalinsiu savo mintimis.
Pagalvojau: na, kaip Svetlana taip gali? Iš tiesų, pagal visą vadybos teoriją, organizacijos, kuriančios pridėtinę vertę, turi gyvuoti ilgiau nei žmogus. Todėl mąsčiau, kaip ji gali imti ir nuspręsti uždaryti tokią organizaciją, kuri pakeitė daugelio žmonių gyvenimą?
Galvojau, kaip čia man prieiti prie jos, nes jos juk neįmanoma pagauti, ir pabandyti perkalbėti… Galbūt, jei pavargai, paruošk vietą įpėdiniui. Rask, kas tave pakeistų, bet kad ši organizacija neužsidarytų. Nes tokių organizacijų kaip Naujasis teatras yra labai mažai, jos labai reikalingos, padeda žmonėms, kuria daug daugiau vertės.
Aš visiems pasakoju, kad, kai studijavau ir atradau Naująjį teatrą, supratau, kokie gyvi čia žmonės – gyvesni už sveikuosius. Ir mano gyvenime tai daug ką pakeitė.
Todėl ir sakau, kad reikia kažkaip manifestuoti ir siųsti Svetlanai energijos ir išminties, kad ji tikrai rastų kažkokį įpėdinį – žmogų, kuris tęstų šį darbą, nes jis yra labai prasmingas ir didesnis už mus pačius.“
Oskaras Dainovskis, aktorius: „Buvo nuostabu. Labai prasmingi metai.“
Loreta Raškevičiūtė, aktorė, režisierė: „Kadangi tai buvo ir su mano keliu susijęs teatras, man tiesiog labai graudu, ir aš noriu sėdėti ir raudoti…
Dar galvoju, kad turbūt reikėtų visiems susirinkti kur nors gamtoje, kokioje nors sodyboje, ir išrašyti tam tikrus dalykus – ką reikėtų paleisti, kas buvo. O paskui tuos lapelius sudeginti. Tokį ritualą padaryti visam tam pokyčiui, apverkti, kažkaip palydėti…“
Ina Ribinskaitė, ilgametė savanorė: „Atsakant į jūsų klausimą, yra dvi medalio pusės. Labai gaila, tikrai būtų didelis praradimas – ne vien žmonėms, bet ir labai svarbi žinia, kurią teatras skleidžia, išnyktų. Be to, Naujajame teatre žmonės gali įgalinti save, čia gali atsiskleisti visiškai skirtingi, įvairūs žmonės. Ir tai yra didelė galia to, ką jūs darote.
Todėl manau, kad būtų blogai uždaryti Naująjį teatrą. Tai viena medalio pusė – gaila dėl to, kas yra padaryta, kokie pėdsakai įspausti, ir dėl to, kas daroma plačiąja prasme. Tai būtų didelis praradimas.
Kita medalio pusė – kadangi labai ilgą laiką Naujasis teatras gyvuoja jūsų sveikatos sąskaita, jeigu po dvejų metų jis užsidaro dėl to, kad nėra žmogaus, kuris perimtų ir darytų tai, ką jūs darote, tai norėtųsi, kad tai įvyktų ne po dvejų metų, o anksčiau. Jeigu visa tai vyksta jūsų sveikatos sąskaita, tuomet nesvarbu, koks pėdsakas paliktas – sveikata yra labai svarbu.
Aš norėčiau, kad jūs tiesiog kitaip dar šiek tiek pasidžiaugtumėte gyvenimu. Nesakau, kad teatras jums neteikia džiaugsmo, bet jūs man, Svetlana, esate svarbi daugybę metų. Ir tiesiog noriu pasakyti, kad nenorėčiau, jog visa tai vyktų jūsų sveikatos sąskaita.“
Lukrecija Griciūtė, aktorė, savanorė: „Kiekviena pabaiga yra nauja pradžia. Tikiu, kad niekas niekada visiškai neišnyksta. Nebūtinai materialiai, bet kažkur lieka – žmonėse, nes šis teatras palietė labai daug žmonių.
Ir erdvė, ir žmogus, esantis už kadro dabar (Svetlana Šulc – aut. past.), galbūt šis teatras tiesiog išsiskaidys į daug mažų dalelių ir vaikščios po pasaulį. Visi nešiosis po dalelę jo ir galbūt kurs gražesnį pasaulį…“
Laurynas Bertulis, kompozitorius, dainininkas, aktorius: „Kai pasakė, kad teatras užsidarys, pirmasis jausmas buvo negalėjimas patikėti. Atrodo, kad taip negali būti, nes tas teatras jau tapęs savaime suprantamu ir tiesiog nuolat egzistuojančiu dalyku. Jis visada buvo tokia oazė, kuri, atrodo, amžina.
Labai stipriai pasijaučia trapumas, laikinumas. Aišku, tai ateina su liūdesiu, nes liūdna, kad teatras užsidaro. Labai norisi tada išbūti kiekvieną akimirką, kol jis dar yra.
Kadangi dabar mano galimybės ne tiek leidžia ten būti, turiu daugybę kitų dalykų, tai gaila. Nes atrodo, kad čia toks stebuklas, kaip rojus Žemėje. Ir tada galvoji: tai ką, jo nebeliks? Kaip dabar be jo? Jeigu jis visada egzistuoja, atrodo, kad visada gali į jį sugrįžti, gali jame prisiglausti… Todėl ir kyla klausimas – kaip tada pasaulis bus be jo?
Ir kartu yra kita pusė – toks dėkingumas, kad smagu, jog dar spėjau prisijungti prie to traukinio, į tą oazę ir pabūti joje.
Ir toks noras, kad visgi teatras kažkaip dar neišnyktų visiškai, kad galėtų, kad ir kitais pavidalais, gyvuoti. Vis kyla mintis: o gal dar įmanoma neuždaryti? Norisi atkalbėti.
Bet kartu šis teatras visada buvo kupinas laisvės, priėmė mane su tokia laisve ir mane patį labai išlaisvino. Tai ir parodo, kad viskas trapu ir viskas laisva. Tikriausiai taip reikia, jeigu taip jaučia tie, kurie veda šiuo teatro keliu.“
Raminta Didaitė, savanorė: „Pirma reakcija buvo gal net šiek tiek egoistiška – kad viskas, kad aš nebepasieksiu savo svajonės. Niekada nestovėsiu jūsų teatro scenoje. Kad laikas palaidoti tą svajonę būti aktore. Kad viskas. Pabaiga. Nebebus. Man tai buvo tolygu mirčiai. Mano sieloje kažkas tuo metu mirė.
O kita reakcija buvo šiek tiek logiškesnė – gerai, poniai Svetlanai reikia pailsėti, viskas yra gerai, viskas bus gerai. Galbūt permainos atneš kažką naujo.
Iš tikrųjų labai labai verkiau, bet ir supratau tą faktą, kad negaliu nieko padaryti. Ir tegul Dievas viską sudėlioja taip, kaip turi būti. Nepaisant visko, myliu Jus.“
Lauga Aga, aktorė, savanorė: „Tik sužinojus pirma reakcija turbūt buvo tokia, kad negalėjau patikėti. Labai liūdna žinia. Labai gaila, kad taip bus, vis dar netikiu. Ir viliuosi, kad kažkiek spektaklių vis tiek režisuosit, vaidinsit, kad teatras dar kažkiek gyvuos. O kol kas… labai liūdna ir gaila.“
Gabija Žiukaitė, aktorė, savanorė: „Labai liūdna, reikia kažkaip susitaikyti. Liūdna, nes dings kažkokia bendruomenė ir visa kita, visa ta atmosfera. Tai arba reikės kažką panašaus susirasti, arba nežinau… Norėtųsi, kad kažkaip tęstųsi bent žmonių susitikimai, susiėjimai. Nesinori, kad viskas baigtųsi.“
Rugilė Katiliūtė, aktorė, muzikantė, savanorė: „Pirma reakcija – aš nepatikėjau. Galvojau: sakom, sakom, bet nieko tikrai nevyksta. O kai ta informacija pradėjo kartotis, pirmiausia pagalvojau, kur dar nespėjau suvaidinti. Dar pamaniau: ačiū Dievui, spėjau įstoti į akademiją (LMTA).
Kai kurie spektakliai pasidarė brangesni, kai atsirado jų laikinumas. Pavyzdžiui, į spektaklį „Meilė iki…“ nebūčiau grįžusi, jeigu nebūčiau žinojusi, kad liko du kartai. Tada buvo toks lyg spyris sau pačiai: kad jau daugiau nebus, tai gal padaryk viską, ką norėjai, prieš atsisveikindama.
Bet iš tiesų, apart minčių apie save, pagalvojau: kaip gerai tau, aš labai džiaugiuosi, kad tu taip nusprendei. Nes matau ir žinau, kiek visko yra daug, kaip yra per daug. Man iš tiesų gaila tavo sveikatos. Iš vienos pusės, tu tarsi laidoji, atsisveikini, bet aš… laidoju kartu. Tiesiog nebijau to atsisveikinimo, man kaip tik gražu. Man gražu daugiausia dėl tavęs. Kad tai yra tavo tam tikra prasme pabaiga ir prasideda kažkas naujo. Kai minėjai, kad bus įkurtas edukacinis centras, pagalvojau: o! Na, gal ta pati erdvė ir nebus, bet jeigu bus, tai, kai erdvė išlieka, labai lengva ten sugrįžti. Jeigu erdvės neliks, tai atsisveikinsim. Aš jau daug esu turėjusi tokių atsisveikinimų.
Kaip mes dainavome: „Mylėkime pabaigas, nes jos yra gražios pradžios.“ Bet aš ir su mirtimi turiu panašų santykį. Gal iš tavęs išmokau neprisirišti tiek… Kol dar teatras yra, žinau, kad noriu atiduoti viską, ką galiu, kiek galiu, ir žinau, kad kaskart tai darau. Man gražu paleisti, man gražu matyti, kaip tu paleidi. Aš labai nekantrauju pamatyti, kas toliau tavęs laukia, labai palaikau, kad ir koks tas pasirinkimas būtų.
Gal įdomu stebėti, kaip kitiems skauda, koks stiprus prisirišimas. Reiškia, kiek dar pačiam reikia sukurti, kad nepriklausytum nuo kažko, kad pats galėtum vesti save.
Dar, gal nieko čia reikšmingo, bet pagalvojau, kad jau nemažai žmonių esu atvedusi į teatrą, o dabar noriu, kad dar daugiau maniškių ateitų ir pamatytų spektaklius.
Žinai, kas keisčiausia? Bežymėdama kiekvieno spektaklio datas iki birželio, jutau kiekvieno artėjančią baigtį. Ir man labiausiai suspaudė širdį dėl „Beauštančios“ (spektaklis pagal Maironio kūrybą, rež. Šviesa Šulc). Kažkaip galvojau, kad tikrai labiausiai bus gaila Eindžės vaidmens (spektaklis „Toks gyvenimas“, rež. Šviesa Šulc), bet ne – „Beauštanti“…“
Adrija Matutytė, dainininkė, muzikantė, savanorė: „Jeigu atvirai, tai aš nelabai tikiu, kad taip bus, nes teatras man asocijuojasi su visais žmonėmis, kurie jame yra. Todėl labai tikiuosi, kad palaikysiu ryšį su teatro žmonėmis ir toliau. Man kažkaip neatrodo, kad jis iš tikrųjų baigs veiklą. Nebent formaliai. Bet teatras, muzika ir menas visada gyvuos.
O šiaip tai labai liūdna, nes man ši vieta tapo kaip namai, šeima, ir tikrai būtų labai gaila, jeigu jos neliktų.“
Rasa Kaušiūtė, dainininkė: „Blogai reaguoju. Iš viso teatras užsidaro? Ką jūs čia kalbat? Kaip tai? Kas čia vyksta?! Blogai žiūriu. Man pasikeitimai yra blogis…
Visuose jūsų spektakliuose verkiu – iš įsijautimo, iš sielos nuskaidrėjimo, o kartais – iš juoko, kaip, pavyzdžiui, „Meilė iki…“. Nes visi jie labai gilūs ir jautrūs, nors iš pažiūros – labai paprasti…
Labai sujaudino „Toks gyvenimas“, tada praėjusiais metais, prieš pat Kalėdas, įvykęs spektaklis, paremtas Šventuoju Raštu, kurio pavadinimo dabar nepamenu (misterija „Alter Ego“ (rež. Šviesa Šulc) – aut. pastaba). Pojūčių spektaklis taip pat paliko neišdildomų, ryškių įspūdžių!
Tad negaliu išskirti vieno – visi jie skirtingai labai geri ir valantys žmogaus sielą, užpildantys šviesa, žadinantys, skatinantys prisiminti šviesiąją savo pusę, tą angeliuką ant peties…“
Kristina Orantienė, Naujojo teatro kultūros projektų vadovė: „Į Naujojo teatro „šeimą“ įsiliejau prieš dvejus metus. Tai tikrai labai ypatingas teatras, ir žmonės čia ypatingi. Vos su jais susipažinusi, kone iš visų girdėjau tą patį: čia pakliūvi lyg į didžiulį meilės glėbį, kur gali skleistis ir augti, kurti, realizuoti save. Visiškai nuoširdžiai galiu pasakyti, kad, turėdama daugiau kaip dvidešimties metų darbo patirtį, būdama čia supratau, kad niekur kitur tiek neišmokau, kaip Naujajame teatre. Čia supratau, ką ir kiek galiu. Ir tikriausiai net nesuvokiu, kiek dar galėčiau. Vienas svarbiausių dalykų, kurių čia išmokau, – tai tiesiog būti, leisti viskam vykti, tekėti sava vaga. Nesipriešinti tam, kas nuo mūsų nepriklauso. Tikėti ir pasitikėti. Būtent šiuos žodžius sakau žiūrovams prieš pojūčių spektaklį „Kodėl aš čia?“. Tikėkit ir pasitikėkit. Nes tik tada įvyksta tas gilus, tikras ir praturtinantis, daug ką atskleidžiantis susitikimas su savimi.
Čia išmokau priimti kitą. Ne apie tai kalbėti skambiais žodžiais, o iš tikrųjų priimti. Pakišti petį, kai to labiausiai reikia, nuraminti ir stoti ir priešakines linijas, kai kitas suklumpa ar nebegali pakilti. Kelti kitą, tikėti, kad visi mes galime absoliučiai viską. Kad kartu mes esame didelė jėga. Kad tuomet, kai esame vieningi, mūsų neįmanoma sulaužyti.
Naujasis teatras – tai vieta, į kurią negalima ateiti ar joje būti be meilės, be pasiaukojimo. Mes esame vieni dėl kitų ir, žinoma, dėl mūsų brangių žiūrovų. Todėl žinia, kad teatras skaičiuoja paskutiniuosius savo veiklos metus, skaudina. Neapleidžia neteisybės jausmas. Kodėl? Juk jaučiamės reikalingi žmonėms – tiek šiame teatre dirbantiems, tiek į jį ateinantiems pasižiūrėti spektaklių, kurie, rodos, tokie paprasti, bet kartu – tokie stebuklingai nuoširdūs ir paliečiantys jautriausias sielos stygas. Visi jaučiame artėjančią pabaigą, netikrumo, nesaugumo jausmą, bet kartu tokiu metu norisi išlikti vieningiems. Nes kas žino, gal mūsų bendra malda bus išgirsta?..
*
Baigdamas savo veiklą Naujasis teatras norėtų, kad jo scenoje gimę spektakliai neišnyktų kartu su teatru. Todėl ketina kai kuriuos pastatymus dovanoti kitiems teatrams, kad jie galėtų gyvuoti toliau, pasiekti naujas scenas ir džiuginti žiūrovus.
Kad spektaklio gyvenimas gali tęstis ir pasibaigus jį sukūrusio teatro veiklai, puikiai rodo „Šventės“ (rež. Kamilė Gudmonaitė) istorija. Naujojo teatro pastatymą perėmus Oskaro Koršunovo teatrui, spektaklis ne tik toliau rodomas didžiosiose teatrų salėse, bet ir keliauja po pasaulį kartu su Naujojo teatro aktoriais. Neseniai jie lankėsi Prancūzijoje, o netrukus laukia gastrolės Vokietijoje – šį spektaklį „Sirenų“ festivalyje pamatę ir įvertinę Vokietijos atstovai pasirinko jį pristatyti savo šalyje.
Galbūt tai ir yra viena gražiausių galimybių atsisveikinti – ne užverti puslapį, o perduoti tai, kas sukurta, kad istorijos, užgimusios vienoje scenoje, galėtų būti pasakojamos kitose.