MŪZŲ PĖDSAKAIS

Mūsų žodis

KANARĖLĖS PRANAŠYSTĖ POETUI

 

kanarėlės mes tik kanarėlės

gelsvos žalios mūsų nugarėlės

o virš nugarėlių plyti mėlis

o tas mėlis remiasi į smėlį

Donaldas Kajokas („Kanarėlės mes tik kanarėlės“)

Jei užsidarau savyje ir jei imu svarstyti,

Kokia ilga buvo mano diena

ir kokios apgailėtinos pastangos,

Niauri neviltis, nebylesnė už mirtį,

Aplanko mano vienišos širdies kapą.

Oskaras Milašius („Graužatis“)

Kas bendra tarp Donaldo Kajoko ir Oskaro Milašiaus, tarp nerūpestingai čiauškančių Donaldo „kanarėlių“ ir niaurios Oskaro nevilties? Taip, jie abu yra Lietuvos poetai, poetinio žodžio meistrai, bet tai pernelyg nekonkreti, iš voratinklio gijų nuausta sąsaja. Atrodo, pagavai, laikai tarp pirštų, o staiga ėmė ir nutrūko… Vis dėlto esama ir žemiškesnių, konkretesnių sąsajų. Viena jų – praeitų metų rudenį tryliktąjį gimtadienį atšventęs Naujasis teatras. 2020–2021 m. šis teatras pastatė keturių savarankiškų dalių poetinių dokumentinių spektaklių istoriją apie O. Milašiaus gyvenimą ir kūrybą „Kanarėlės pranašystė“. Apibūdinti išplėtotam, sudėtingam istoriniam pasakojimui, literatūros istorijoje neretai pasitelkiamas senas skandinaviškas žodis saga. Naujojo teatro spektakliams apie O. Milašių jis ypač tinka – taip, tai pati tikriausia saga apie prancūziškai rašiusio Lietuvos poeto, mistiko, diplomato gyvenimą ir kūrybą. Spektaklio scenarijaus autorė ir režisierė – Svetlana Šulc, režisierės asistentė – Kristina Grūšelionytė, scenografijos ir kostiumų dailininkė – Jurgita Jankutė, kompozitoriai – Toma Čepaitė, Tomas Juzeliūnas, projekcijų dailininkas – Darius Pečiūra.

Prieš atverdami teatro salės duris ir patys tapdami šios sagos dalyviais, trumpai apžvelkime sudedamąsias dalis. Kaip minėjome, jos yra keturios:

1 dalis „Septynios vienatvės“ – susipažįstame su O. Milašiaus gyvenimu iki 33 metų. Atskleidžiama poeto giminės istorija, vaikystė ir jaunystė, ankstyvieji patyrimai, formavę tolesnius jo pasirinkimus.

2 dalis „Kanarėlės malda“ – dvasinė poeto kelionė. Kaip, išauklėtas ateistine dvasia, jis atrado Dievą, koks įvykis nulėmė didžiojo poeto troškimą „atrakinti“ paslaptis ir išgirsti kanarėlių vėlių šnabždesį?

3 dalis „Ma Lituanie“ – O. Milašiaus indėlis kovojant už Lietuvos nepriklausomybę, jo diplomatinė ir kultūrinė veikla.

4 dalis „Už proto ribų“ – poeto mistinė dvasia, metafiziniai apmąstymai ir filosofiniai samprotavimai.

KANARĖLĖS ISTORIJA

Kodėl O. Milašius ir kodėl „Kanarėlės pranašystė“? „Prieš kelis dešimtmečius, studijuodama režisūrą, netikėtai atradau O. Milašiaus eilėraščius. Sužavėjo taip, kad negaliu pamiršti iki šiol, pajutau sielų giminystę, – pasakoja aktorė, režisierė, Naujojo teatro įkūrėja S. Šulc. – Mistiniai regėjimai, Lietuvos, kaip Šiaurės Atėnų, vizija, lietuvių tautos archajiškumas – mokslas daug ko negali paaiškinti, bet gyvenimas patvirtino jo pranašysčių teisingumą.“ Po daugelio metų nuo pirmojo susitikimo su O. Milašiumi, S. Šulc įgyvendino seną svajonę: kartu su Naujojo teatro aktoriais pastatė poetinį-dokumentinį spektaklį, vedantį poeto gyvenimo ir kūrybos keliais.

Apie kanarėlę – kita istorija. Impulsą sukurti tokį, o ne kitokį spektaklį režisierei įkvėpė pasakojimas apie poetą ir jo kanarėlę. Antroje gyvenimo pusėje O. Milašius labai susidraugavo su paukščiais, tarsi šių dienų šv. Pranciškus, galėdavęs su jais net susišnekėti – susišvilpauti. Legenda pasakoja, kad poetas auginęs kanarėlę ir kartą ši iš narvelio ištrūkusi į laisvę. Ją gaudydamas, O. Milašius pasijuto blogai ir mirė. Paskutiniai jo žodžiai, pasakyti tarnui, buvę: „Palik mane, man taip bus geriau.“ Ta pati legenda byloja, kad per poeto laidotuves ši, o gal kita kanarėlė atskrido ant jo kapo ir sugiedojo atsisveikinimo giesmę. Iš čia ir spektaklio pavadinimas – „Kanarėlės pranašystė“. S. Šulc primena, kad 2018 m. Fontenblo mieste, kur O. Milašius praleido paskutinius gyvenimo metus ir kur atgulė amžinojo poilsio, atidengtas poetui skirtas paminklas – jo skulptūra su paukščiu.

Spektaklyje prancūzų ir lietuvių kalbomis skamba O. Milašiaus poezija, galantiškos aukštuomenės frazės, esama, ypač pirmoje dalyje, ir rupaus kaimietiško sąmojo, komedijos, farso elementų. „Kanarėlės pranašystė“ – iššūkis ne tik dėl savo tematikos, O. Milašiaus asmenybės gilumo ir įvairiapusiškumo, bet ir dėl režisūrinio sumanymo: aktoriai tiesiog scenoje persikūnija iš vieno personažo į kitą. S. Šulc lengvai ironizuoja: „Kam pasakydavome, kad statome spektaklį apie O. Milašių, visi taip ir aiktelėdavo – iš kur tiek drąsos? Nežinau, gal būdami neįgalūs, nelabai suprantame, ko imamės…“

Pirmąją „Pranašystės“ dalį Naujasis teatras parodė 2020 metų gegužę, ketvirtąją – praėjusių metų lapkritį. Pusantrų metų darbo, ieškojimų, gilinimosi į O. Milašiaus gyvenimą ir kūrybą. Režisierė prisimena: „Iš pradžių apie tokios apimties spektaklį niekas negalvojo: viena dalis ir ne daugiau, bet kažin kaip atsirado antra, o vėliau – trečia ir ketvirta. Paradoksas, bet prie spektaklio gimimo prisidėjo ir karantinas, iš pradžių vienas, vėliau – antras. Jeigu jo nebūtų buvę, ir toliau būtume kažką statę, vaidinę, keliavę – gyvenę įprastą teatro žmonių gyvenimą. Praėjusių metų pradžioje ta įprasta „dienotvarkė“ sugriuvo, atsirado laiko refleksijai, kitokiai kūrybai. O. Milašius kvietė ieškoti, eiti toliau. Jau numatytos datos, kada spektaklį rodysime šiais metais. Žiūrovai turės galimybę išvysti ir išgirsti visas keturias „Pranašystės“ dalis.“

„SEPTYNIOS VIENATVĖS“ IR KITA

Salėje tamsa, ją šiek tiek prasklaido žiūrovų rankose plazdančios mažų žvakučių ugnelės. Per rankas keliauja kanarėlės narvelis. Į jį atėjusieji sudeda savo liepsneles. Pamažu atsiskleidžia scena, joje dar vienas – didelis narvas. Toks didelis, kad jame gali tilpti žmogus.

Narvelis, kanarėlė, laisvė – raktažodžiai, kuriais galima atrakinti Naujojo teatro spektaklį, o turbūt ir paties O. Milašiaus asmenybę. „Visi esame narvelyje ir kartu esame laisvi, tarp tikrosios laisvės, dangaus ir kiekvieno iš mūsų – tik ploni, bet tvirti narvelio virbai ar vytelės.“ Vėliau – trečioje ir ketvirtoje dalyje – prie narvelio, kanarėlės, prisidės dar keli raktažodžiai ar burtažodžiai: vaikai, paukščiai, šventieji, visi jie tyri ir be melo.

Pirmoji pasakojimo dalis „Septynios vienatvės“ – kelionė O. Milašiaus gyvenimo biografijos puslapiais. Poeto vaikystė ir jaunystė buvo sudėtinga: kilęs iš senos LDK bajorų giminės, bet vaikystėje nesulaukęs meilės, švelnumo, poetas liko vienišas visą gyvenimą. O. Milašiaus tėvas balansavo ant sveiko proto ir pamišimo ribos, o namuose dažnai vykdavo tai, ką šių dienų kalba vadiname smurtu artimoje aplinkoje ir su kuo kovojame visomis teisinėmis priemonėmis. Liga, pamišimas, šėtono gundymas, tamsumas, prietarai, XIX pabaigos Paryžiaus bohema ir XX a. pradžios carinės Rusijos provincijos kasdienybė – visa tai formavo jaunojo poeto asmenybę, jo santykį su žmonėmis. Epizodas iš poeto vaikystės, o ji, kaip žinome, vienokiu ar kitokiu būdu apie save primena visą likusį gyvenimą: „Vos įžengus į tamsų Čerėjos dvaro vestibiulį, tvoskė liūdnas pelėsių kvapas. Ant padengtų voratinkliais sienų be skaičiaus kabojo seni, jau išblukusiomis spalvomis portretai, kur buvo nupiešti Sapiegos, Radvilos, Milošai, Lenkijos karaliai, Lietuvos etmonai. Stovėjo daugybė kortų stalų. Jų sena žalia gelumbė buvo aplaistyta vynu ir degtine, išterliota medumi ir dar kažkuo. Oskaras prisimins tą lošimo erzelynę su drebuliu. Gavęs blogą kortą koks nors apgirtęs dvarininkas iš pykčio keikdamas trenkdavo į sieną taurę su vynu, o berniukas stengdavosi kuo greičiau, niekieno nepastebėtas prasmukti į savo Mėlynąjį kambarį.“

Po penkiolikos ar dvidešimties metų Oskaras prisipažins: „Aš ieškojau meilės visur, kur tik turėjau vilties jos rasti. Aš gyvenau vienišas vidury kurčių ir neregių minios. Kaip ir visi keleiviai, aš turėjau tūkstančius nuotykių. Kiekvienas naujas meilės nuotykis prasidėdavo viltimi, kad pagaliau atėjo ta vienintelė, lauktoji ir kiekvieną sykį suvokdavau esąs dar kartą apvogtas ir apgautas.“

Antroji dalis „Kanarėlės malda“ – kelionė poeto dvasinės biografijos keliais. Laukiamo nusiraminimo neatneša nei sugrįžimas į Čarėją, nei Europos didmiesčiai, nei garsiausi Šveicarijos ar Italijos kurortai. Poetas ir toliau kuria, rašo, leidžia eilėraščių rinkinius, poemas, tačiau visų svarbiausia – ieško to, kas tikra ir pastovu. Pamažu jam atsiveria didžioji tiesa: tikėjimo neapšviestas protas negali rasti nusiraminimo ir pilnatvės. Poetas vis labiau linksta į mistiką, atsiveria krikščionybės tiesoms.

Balsas iš už scenos: „Ar žinai, ko labiausiai bijo piktoji dvasia? Nusižeminimo! Atgailos! Pasninko! Aš tau žinau vieną vienintelį kelią. Gulkis ir tu, sekdamas kankinių tyrųjų širdžių pavyzdžiu, pamaldų metu bažnyčioje ant grindų, ištiesk rankas kryžiumi. Tegul juokiasi, tyčiojasi apakę, apkurtę minios bepročiai. Suvok padėtį. Tu niekieno nebūsi suprastas iki pat mirties. Liksi begaliniai vienišas. Tavęs išsižadės net artimiausi bičiuliai. Jiems nepatiks tavo surastos tiesos, nes prieštaraus jų egoistiniams tikslams. Pranašų kelias per amžius toks pats: erškėčiai, minios panieka, vienatvė.“

Iš tolesnio spektaklio aktorių dialogo:

– Tai viduramžiška, tamsuoliška, priešinga net menkiausios šlavėjos savigarbai bei prigimčiai.

– Šitomis grindimis neseniai vaikščiojo vežikai, senmergės, tarnaitės, girtuokliai, pasileidėlės. Galima užsikrėsti visokiomis ligomis.

– Jei kas nors išpurkštų pripažintais vaistais šias senas, apipuvusias lentas, tada gal ir būtų galima išmėginti senovišką krikščionybės šaknų atgailos būdą.

Oskaras neužsikrečia ir nesuserga. Tuo metu Europoje prasideda ir baigiasi I pasaulinis karas. Prancūzija švenčia pergalę, tiktai O. Milašius bando sakyti, kad Vokietija dar atsirevanšuos ir tada pasaulį užgrius daug didesnės nelaimės nei iki šiol, bet jo niekas nenori girdėti. Pranašystės ir vizijos priklauso dvasios sričiai, politika ir valstybių sienos – žemiškajai tikrovei. Po I pasaulinio karo į politinės veiklos lauką, paskelbusi nepriklausomybę, vėl grįžta Lietuva. O. Milašius apsisprendžia dirbti Lietuvai. Visomis savo asmenybės jėgomis pasineria į jos reikalus. Tik apie tai – jau trečiojoje spektaklio dalyje.

SCENOJE PERSIKŪNIJA

Prieš pusantrų metų, pastačiusi pirmąją „Pranašystės“ dalį, S. Šulc juokavo: „Kai suvaidinsime šį spektaklį, galėsime vadintis tikrais profesionalais!“ Režisierės žodžiuose daug tiesos. Jau minėjome, spektaklio metu aktoriai čia pat, scenoje, persikūnija iš vieno vaidmens į kitą. Antai K. Grūšelionytė pirmosiose dviejose dalyse – Oskaro senelė žavi italė Natalija, nuolat savo vyro terorizuojama poeto motina Rozalija, vienintelė jo tikrai mylėta moteris Emi, aristokratiška prancūzė Natali Barney. Vėliau – dar keli epizodiniai vaidmenys. Kristina pasakoja, kad į Naująjį teatrą atėjo prieš kelerius metus. Prieš teatrą baigė Verslo ir ekonomikos universitetą, įprastai vadinamą tiesiog ISM, dirbo verslo įmonėje. Darbu labai nesiskundė, bet ir nesidžiaugė. Iškildavo sunkumų dėl turimos regėjimo negalios. Dar besimokydama mokykloje lankė dramos būrelį, studijuodama – suaugusiųjų dramos studiją. Pašaukimą surado teatre. Vaidino keliuose Naujojo teatro spektakliuose, bet vaidmuo „Kanarėlės pranašystėje“ sunkiausias ir atsakingiausias: „O. Milašiaus pavardę buvau girdėjusi, šį tą žinojau, bet tik pradėjus gilintis į jo gyvenimą ir kūrybą paaiškėjo, kokia tai buvusi įdomi ir sudėtinga asmenybė.“

Olegas Dlugovskij pirmojoje spektaklio dalyje – poeto senelis Artūras ir tėvas Vladislovas. Tuo pat metu jis ir elegantiškas XIX a. vidurio Europos aristokratas, ir beveik pamišęs, savo valdose nebaudžiamai siautėjantis dvarininkas. Ir tai ne viskas: Olego laukia dar šeši epizodiniai vaidmenys. „Iš pradžių šiek tiek vaidinau ir Oskarą, – pasakoja Olegas. – Vėliau apsistojome tik prie Artūro ir Vladislovo. Supratau, kad negalėsiu vaidinti kelių visiškai skirtingų žmonių, bet negalėsiu kurti ir vieno personažo. Senelio Artūro aristokratiškumas tarsi atsikartoja Oskaro asmenybėje. Vladislovas – abiejų priešingybė, gabus, gal net genialus, ir kartu įkūnijantis blogiausius išsigimstančios aristokratijos bruožus.“

Pagrindinį, Oskaro, vaidmenį sukūrė Marius Černiauskas. „Mariui šis vaidmuo labai artimas, – sako S. Šulc. – Tarp jo ir Oskaro esama net išorinio panašumo.“ M. Černiauskas – istorikas, istorijos mokytojas. Kaip pats sako, teatru domėjosi jau mokykloje, ketino studijuoti aktorystę, bet atsitiko taip, kad pasirinko istoriją. Su Naujuoju teatru bendradarbiauja jau daugiau nei dešimtmetį. „O. Milašiaus pavardę žinojau, – pasakoja Marius. – Žinojau, kad jis buvo poetas, diplomatas, kad Antakalnyje yra jo vardu pavadinta gatvė. Daugiau, berods, nieko. Tik pradėjęs kurti vaidmenį supratau, kokia gili tai buvo asmenybė. Ištiko lengvas šokas, iki šiol nemanau, kad Oskaro – poeto, filosofo, mistiko – asmenybę atskleidžiau taip, kaip derėtų, bet spektaklis pasiekė sceną. Po spektaklio dažnai ateina jausmų kratinys, kurį labai sunku apibūdinti – nuovargis, palengvėjimas, užsimiršimas. Niekada ir niekur panašaus jausmų kratinio nepatiriu, tik po šito spektaklio.“

S. Šulc: „Naujojo teatro aktoriai nestudijavo Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, todėl vaidmens kūrimas, jo suvokimas ne visada vyksta lengvai. Tačiau jie yra jauni, imlūs, norintys tobulėti, vaidinti ir naujasis spektaklis – geriausias šio noro įrodymas. O. Milašius iki šiol žmones veikia savo kūryba, asmenybės jėga. Kažkas vyksta ir su teatro aktoriais: neišeina daryti bet kaip, tik tam, kad padarytume. Prieš pusantrų metų, tik pastatę, žiūrėjome filmuotą pirmosios dalies medžiagą, supratome, viskas neblogai, spektaklis turi vidinių galių augti.“

Nuotrauka: O. Milašiaus asmenybės jėga iki šiol veikia žmones. Scenoje (centre) – pagrindinio vaidmens atlikėjas M. Černiauskas ir kompozitorius, pianistas T. Juzeliūnas / fotografo Karlo nuotr.

Du Naujojo teatro aktoriai scenoje spektaklio „Kanarėlės pranašystė“ metu. Nuotraukos centre – jaunas aukštas vyras, apsivilkęs šviesų kostiumą, po švarku vilki baltus marškinius ir kostiumo liemenę, ant kaklo riši elegantišką tamsią margą kaklaskarę, o ant galvos užsidėjęs juodą skrybėlę. Vyras rankose laiko masyvų senovinį lagaminą, stovi kiek pasisukęs dešiniuoju profiliu į žiūrovus, kairę koją pastatęs į priekį tarsi žengtų žingsnį. Vyro žvilgsnis nukreiptas žemyn, veidas atrodo susimąstęs. Už jauno vyro nugaros scenos gilumoje stovi tamsus pianinas, prie kurio klaviatūros ant kėdės sėdi vyresnis vyras. Jis žiūrovui matomas pasisukęs dešiniuoju profiliu, sėdi ramiai žvelgdamas priešais save virš pianino, jo rankos sudėtos ant kelių, atrodo, tarsi vyras laukia, kol galės groti. Šis aktorius taip pat apsirengęs šviesių tonų kostiumu, ant galvos dėvi juodą skrybėlę, virš kurios matyti už skrybėlę kiek mažesnis šviesios spalvos kanarėlės narvelis. Kairėje nuotraukos pusėje matyti tamsaus audinio, galbūt uždangos, klostė.

 

Comments are closed.